Gėda langinėse

Aš, kvepiantis rudens sodu šalna,
Per vieškelius šlapius lapkričio liūčių,
Ateisiu aklinai užvėręs langines-
Akis, nes degs gėda. Ne liepsna.

Prispausiu jas kaip kūdikį
Prispaudžia prie savęs mama.
Švelniai, užtikrintai, kad nesulytų-
Nenoriu gėdos virsmo pelenais.

Ir kai atbrisiu pas tave,
Galbut tą kartą atidarysi langus,
Pamačiusi, kad manieji-atviri,
Tik apmaudas juose dar dega-

Be žodzių tau sakau atleisk.
Ir neatsiprašau.