De-ža-vu

Dežavu. Gyvenimas neleidžia kartotis, o tai būtinai privalo nutikti antrą kartą. Priverčia išjungti variklį, sustoti net nepasitraukus į kelkraštį. Ištrina mintį, ją vėl atgaivina ir grąžina į šviesų, subtilų, murziną pasaulį.
          Žvelgiu per dulkėmis ir dėmėmis išgraviruotą stiklą. Man jauku ir tarsi turėtų rūpėti, kad esančiam lauke šalta. Turėtų. Ir rūpi.
—Užeik. Kavos, arbatos?
—Ačiū.
          Padariau arbatos, o šis begalo šviesus veidas, skendintis mažoje dėžutėje, kurioje kiekvienas tūnome, čia slepiamės ir gūžiamės, vaidindami natūralumą, net nepaliečia krištolinio puodelio, vargstančio dėl pašaliečio gerovės. Štai tau ir antausis, šviesos greičiu atskriejęs ir tarsi šilkas paglostęs, kraujosrūvų išvagotą skruostą. Tačiau trumpas atsikvošėjimas suteikia naują galimybę dar kartą redaguoti mintis, sudėliotas graikų abėcėlės (kurios nemoku) tvarka. Tvarkingai sujauktas sandėlis primena, kad ir šiandien reikėtų gyventi.
          Tarsi derėtų paklusti struktūrai. Tačiau, kodėl jis: įraudusiais skruostais, švytinčiom ir kupinom gėrio, nesužalotom bei nesujauktom santvarkos akim eina aplink skaidrią ir šviesią balą. Juk galėtų kaip dar vienas saulės spinduliukas, neatsiejama šiandieninių estetų ramantikos detalė, eiti tiesiai.
          Šviesulys gyvenime šiandieną čia, mano namuose. Namuose — jaukuose, mažuose, pasteliniuose nors gal spalvotuose.   
          Gyvenu žaismingai. Neatsakingumas.
—Aš vis dar čia!
—Ak, atleisk, užsiskrajojau...
—Užsimerki, kai svajoji?
—Retkarčiais, tačiau tai nesudaro didžiosios esybės, būtybės, buvimo (ar kažko panašaus) paslapties.
—Kodėl?
—Gyvenimas, tam tikra prasme, - svajonė.
—O kas yra svajonė?
—Užuosti gaivų kvapą užsimerkus, pajusti nemaloniai jaukų pašaliečio žvilgsnį, susivėlusiais plaukais ir užtinusiom akim ryte pabudus jaustis karaliene, bėgti kažkur ir... ir žinai, akimirkai pabėgti.
—Kada svajonė?
—Kiekvieną sekundę ar bent minutę, na nors valandėlę.
—Tu- romantikė?
—Ne, aš žmogus, bandantis eiti laimingai.
—Ar tai pavyksta?
—Taip, jei nesistengiu. Tuomet, kai klausausi.
—Ko klausaisi?
—Tylos, kvapo, vėjo, jausmo... Kodėl užsimerkei?
—Dabar Tu mano svajonė.
—Kavos, arbatos?