-

Aš mylėjau tave metus, bet tu vis bandei mane nužudyti. Aš buvau drąsus ir neramus, o tu – nebenorėjai manęs matyti. Buldozeriu nustūmei mane ir aš nukritau. Bandžiau keltis, tikėt ir mylėt, bet nebesugebėjau savęs prisijaukinti. Geležinės lovos, bažnyčios varpai. Pro atvirą langą įskrido tamsa ir vėsa. Aš nebuvau miręs. Buvau vienas mažame kambaryje, su visai mažyčiu, į vidų atveriamu grotuotu langu. Aš negalėjau gerti (o norėjau). Valgyti duodavo, skaityti daug neturėjau. Vis svajojau apie tave, pavasarį ir kitus rūpesčius. Niekas manęs nelankė, niekas nežinojo kur aš. Sistema veikė. Aš buvau, bet manęs nebuvo. Buvo 1948ieji ir viskas prasidėjo iš naujo ir visiems laikams. Žmonės ėjo į miškus: ir tie, ir anie. Nors buvo gražu ir šilta, aš tau neberūpėjau. Tu turėjai šeimą, gal vaikų, ir gal netgi meilę. Dingo žmogus iš tavo gyvenimo ir tai buvo taip natūralu ir taip gamtiška. Tu gal buvai laiminga ir mylima, o gėlės jau skleidėsi virš manęs. Prasidėjo birželis ir aš jau žydėjau visu pajėgumu. Ir tai buvo nauja pradžia, nauja viltis mano, gėlės, gyvenime.