Autobuso vairuotojas meluoja

Atsikėlė autobuso vairuotojas Antanas labai anksti, taip anksti, kad dauguma šį laiką apibūdina,, labai vėlai”. Rytais jis darydavo daugybę svarbių dalykų: užsisagstydavo marškinius, bet palikdavo apatinę sagą neužsegtą; įsidėdavo cukraus į puodelį, bet pamiršdavo kiek įsidėjo, tada cukrų išpildavo atgal į cukrainę ir įdėmiai suskaičiuodavo iki trijų su puse šaukštelių; įtariai nužvelgdavo šaldytuvą, vis nepasitikėdamas, kad uždarius dureles šviesa užgęsta. Turėtų užgesti, bet jeigu jis meluoja? Juk taip lengva meluoti, jei nieks negali patikrint ar sakai tiesą. Belieka pasitikėti. O pasitikėti šaldytuvu yra gan keistoka.

Bet svarbiausias dalykas, kurį kiekvieną rytą padarydavo Antanas – jis akies krašteliu pažiūrėdavo į savo miegantį penkerių metų sūnų. Ir ateidavo į darbą taip, kad, jei reiktų, tai pats nustumtų autobusą rankomis per visą miestą. Aišku, jis žinojo, kad šito neprireiks, todėl tiktai nuoširdžiai nusišypsodavo kolegoms, paspausdavo ranką taip lyg būtų dešimt metų nesimatę geriausi draugai.

Ir kaip sunku buvo Antanui, kai jis norėjo taip pat mielai nusišypsoti ir pagelbėti trilinkai bobutei, kuri pusantros minutės bandė apsispręsti, ar tai jai reikalingas autobusas, tada dvi minutes lipo į jį, tada susivokė, kad tai ne tas autobusas ir dvi su puse minutės lipo laukan. Kaip Antanas norėjo iššokti iš savo vietos, pagriebti bobutę už parankės ir mikliai ją išvaduoti iš autobuso. Bet turėjo meluoti, kaip ir kiekvieną dieną. Nes niekas nesupras – kolegos, pypinantys už nugaros, abejingi keleiviai, kurie apsimeta, jog nieko negirdi ir niekas jiems nerūpi, nors nervingai trepsi kojomis, rūpindamiesi, ar nepavėluos į darbą, mokyklą, universitetą, atvirai burbančios kitos bobutės, kurios niekur neskuba, bet jaučiasi labai svarbios, dalyvaudamos visuomeniniame gyvenime. Todėl Antanas apšaukė bobutę. Drebančiom rankom laikydamas vairą. Šįkart labai stengėsi meluoti, todėl pavartojo vieną keiksmažodį.

Bobutė išlipo, autobusas nuvažiavo.