nepa-miršti

Aš čia.
Aš nestoviu stotelėje, nesulėtėja minutės, nesidairau jokios skaičių kombinacijos, manęs neprašo cigaretės, dvidešimt centų bilietėliui, nevėluoju niekur ir nebandau eiti pėsčiomis iki kitos pasitrypčiojimo vietos. Aš čia. Manęs nėra šalia. Aš nekeliu tosto už draugą, tėčius ir motinas ar viršininką, kurį dar labiau paaukštino, ar už pirmąjį kokios nors nekokios grupės koncertą, kuris ką tik įvyko, nekeliu tosto nei už mirusius nei už mirštančius, nei už vieną politinės prostitucijos atstovą, nei už valkatą, kuris niekur nesivelka. Aš čia. Manęs nėra mokykloje, ant palangių, rūbinėje, už elektroskydinės rūkant, ar paskutiniame suole. Nerasi manęs universitete, centriniuose ar galiniuose rūmuose, kokioje nors auditorijoje bandant nesusimauti prieš kitą ribotų žinių patikrinimą. Kodėl manęs nėra darbe? Nes niekad ir nebuvau ten, kur visi turi ką priminti, kuo pa (si) girti, ko prikišti ir ko pamokyti, aš nedarau kopijų ir neskaičiuoju centų, neteikiu nieko ir nepriimu nieko, niekur neskubu ir nerizikuoju būti atleista. Aš čia. Manęs nėra mašinoje, aš neperjungiu bėgių, neužsisegu diržo, nebandau vairuodama taisyti radijo, nerodau posūkio, nepristabdau prieš šviesoforą, nepraleidžiu užlįsti norinčių mersedesų, džipų, kabrioletų, aptamsintų mašinų su reklaminiais numeriais,  nebandau būti per daug mandagi, nesišypsau patraukliems vairuotojams, nesinaudoju prieinamumo automobiliu malonumais, nebandau įjungti trumpųjų ar ilgųjų šviesų, nesiparkuoju ir neieškau degalinės, kur rusiškas ar šiaip pigesnis benzinas. Aš čia. Nėra manęs ir viešajame tualete, kur visi tokie korektiški, mandagūs, nekantriai laukiantys, tiesiogiai besidairantys į prasidarančias tualetų dureles ir apskaičiuojantys galimybes įeiti kuo greičiau, manęs nėra toje vietoje, kur pasibaigia tualetinis popierius, bakelio vanduo, neužsirakina durys, nemalonus kvapas ar per daug malonus kvapas, kas nors garsiai bando reikšti savo šalinimo galimybes, arba tiesiog pamiršta rankinę ar kokį kitą asmeniškai nemalonų viešumoje rastiną daiktą. Aš čia. Nėra manęs ten, kur vyksta nepaaiškinami reiškiniai, beprasmis ar idiotiškas juokas, kur žmonės myli, mylisi, išsiverčia savo odas ir dangstosi fetišais ar farsais, kur greitas ir sunkus kvėpavimas, kur nėra jokio kvėpavimo, nei oro nei oro uostų, nei vieno arba visi kaip vienas, nėra eilėje prie maisto, buitinių ar sekso žaisliukų prekių, nėra prieangyje, nėra prie durų, nesiklausau ar kas nors yra namuose ar apsimeta, jog jų ten nėra. Visų svarbiausia ir nesvarbiausia, jog aš čia. Čia, kur nėra erdvės, bet yra beribiai toliai, čia kur tai ankšta tai neaprėpiama, tai girdisi nebūsimų moterų ar vyrų žingsniai, tai tylus jų nebuvimas, tai tvanku - tai išvis netvyro jokie krituliai, slėgiai ar temperatūrų kaita, čia nevyksta globaliniai atšilimai, nedingsta niekas, nes niekas ir nebuvo paslėpta. Čia, kur nesunormuotas laikas, nėra nei sekundės ir kartu yra sekundinė amžinybė, kur nėra nei vienos religijos ir nei vieno stabo, kur nevyksta mano atranka, medžioklė, atstumtis, rutina, auklėjimas, mokymas, ugdymas ar apdorojimas. Tavo mintyje aš ne esu, kad ir pats tyliausias buvimas, tavo mintyje aš gyvuoju, kaip kreivė ne iš susikertančių tiesių, o iš neištirtų, neišbandytų, neišieškotų koordinačių, vedančių į nežinios pasigėrėjimą, jos nepakeliamą lengvumą, paklaidą skaičių sekose, tarsi keltum geležį, kurios beliko tik formulė. Tavo mintyje, esu čia, nes tada, kitur manęs nėra.
Kitur aš Ne čia.