Eremitas X

X

Laikas slinko mirtinai ilgai. Atrodė, kad visi įstrigo belaikėje srovėje. Jie visi sėdėjo prie lauželio ir neturėjo apie ką kalbėtis. Vytas protarpiais dirstelėdavo į Mantą ir vėl nudelbdavo žvilgsnį į savo kojas. Galvą pasiremdavo keliais ir kentėdavo, o po to vėl žvilgtelėdavo. Mantas gerai pajusdavo kiekvieną draugo akių pakėlimą ir sužiurimą į jį. Atrodė, jog jis koks eksponatas parodoje. Kodėl jis taip elgiasi? Kodėl spokso? Mantas pradėjo svarstyti ir nejučia pagalvojo, kad Vytas galvojantis, jog jis turėtų sugalvoti kokią išeitį iš šitos situacijos.
Vidas tiesiog sėdėjo ir spoksojo į vieną tašką. Matėsi, kad užsisklendęs savo mintyse. Tikriausiai svarstė kokią nors galimybę grįžti į Klaipėdą.
Lina niekaip neišsiskyrė. Sėdėjo atsirėmusi į Mantą ir šildė rankas atkišusi į laužą. Mantas juto merginos plaukų šampūno kvapą ir prisiminė, kaip jis su ja pirmą kartą susitiko būtent šitoje vietoje, kur dabar galintis mirti. Kaip tas vasaros vakaras atrodė pasibaigs tragiškai, bet Linos kovotojos dėka, baigėsi laimingai. Už jų susitikimą jis visą laiką liko dėkingas Vytui, kuris pakvietė Linos draugę į „aplaistomąją“ dienelę.
Mantas gerai prisiminė kaip važiavo iš Vyto paskos kol pasiekė šitą apleistąjį namelį.




Burzgiantis garsas, tai sustiprėdavo, kaip stiprybės ir jėgos įrodymas, tai prislopdavo, bet ne todėl, kad priešininkas į gavo persvarą, o tik todėl, kad geriau nusitaikytų ir kirstų paskutinį lemiamą kirtį. Benzininis pjūklas vėl užriaumojo ir spjaudydamasis pjuvenomis rėžė galiūno beržo kamieną. Darbininko rankos tvirtai laikė vibruojantį aparato rankeną, o tepaluotame veide pasirodė kreiva šypsena. Iš jos ėjo suprasti, kad jam tas darbas patiko, kad jis ilgai dirba šį darbą ir gerai išmano visus jo subtilumus. Kad žinąs kurioje vietoje pjauti, jog medis greičiau mirtų ir griūtų ant žemės.
Pasigirdo lūžtančių šakų garsas. Pjūklas užgeso, o pjovėjas išsitiesdamas ranka šluostė prakaitą nuo kaktos ir stebėjo, kaip galiausiai galiūnas buvo palaužtas. Kaip baltai juodas kamienas žnektelėjo ant žemės, ir  stiprus trenksmas sukėlė vibracijos bangą, kuri perėjo per pėdas.
- Greitai nurėžei, Juozai! – Prabilo netikėtai pasirodęs antrasis darbininkas.
- Tai ir aš pats pastebėjau. – Vyras apsižvalgė, ir išvydo dar vieną asmenį, kuris lūkuriavo ir laukė darbo. – Galite pradėti genėti. – Darbininkas ir vėl greitu rankos mostu patraukė už benzininio pjūklo rankenos ir ją ištraukdamas užkūrė jo variklį.
Žudimo mašina vėl klykė gąsdindama medžius. Pjūklas lyg senas drakonas urzgė ir spjaudėsi dūmais. Kiekvienas darbininko rankos paspaudimas ant pjūklo rankenos, sukėlė vis garsesnį aparato burzgimą. Jis laukė naujos aukos. Jis norėjo kuo skubiau įsigerti į medžio kamieną. Pjūklas troško kuo greičiau pajusti kraują, kurį lieja galiūnai medžiai. Grandinė aštriais it skustuvas dantimis greitai, kaip išprotėjusi, sukosi ratu. Vos tik pakliūdavo prieš ją koks krūmelis, kai darbininkas artinosi prie sekančio beržo, buvo nupjautas ar sudraskyti lapai, o krūmelis gaus laukti vėl kitų metų, kad galėtų išsprogdinti naujus lapelius.

***

Vytas tvirtai laikė kratančio džipo vairą, akylai žiūrėjo į kelią ir kas kiekvienu posūkiu, miško keliu, bandė neužkliūti už medžio šaknų. Šalia sėdėjo mergina, linksmai besišnekučiuojanti su dar viena pora sėdinčia ant galinės sėdynės. Kartkartėmis atsitrenkę medžių lapai į džipo langus prikibdavo ir atitrūkdavo, kaip vaikai išplėšti iš motinos glėbio. Kiek pakyboję ant stiklo, nuskriedavo oro srovėmis myriop. Automobilio ratai stipriai šokčiojo nuo iškilusio medžių šaknų. Kažkur net prasikirsdavo stora žievė ir pradėdavo sunktis kraujas-sula.
Mergina linksmai šypsodamasi atsisuko į Vytą:
- Brangusis ar dar ilgai liko?
- Ne. – Vyras pažvelgė į ją.
Jis matė kaip jos akys blizga. Gal, tai buvo nuo džiaugsmo, kuris trykšdavo visada iš jos vidaus, o gal, kaip tik šią minutę, jos džiaugsmas susimaišė dar ir su alkoholiu. Merginos iškirptė subtiliai dengė krūtinę. Tik Vytas težinojo kas po ja slepiasi. Mergina palengva pasilenkė prie vairuotojo ir švelniai jį pabučiavusi atsisuko į draugus. Jie maloniai svaiginosi sidru.
Vytas pažvelgė į laikrodį, besitrankantį ant jo riešo. Puse penkių. Kaip tik pats laikas bus kurti laužą, kai jie atvyks į nuspręstąją vietą.
Kai automobilis vos nenuslysdamas nuo kelio pasisuko į vakarus, jis pralėkė pro šakas ir išniro į gana nemažą miško aikštelę, kurioje stovėjo apleista pašiūrė, prisiglaudusi prie tvenkinio. Kaip tik tinkanti pašėlusiam vakarėliui. Kai tik džipas sustojo ir variklis išsijungė, kažkur, už kelių kilometrų, girdėjosi muzika sklindanti iš dar kelių automobilių artėjančių ten pat, kur šio momentu, iš mašinos lipo lauk Vytas. Kiek geriau įsiklausius ėjo girdėti ir burzgiant benzininį pjūklą.
Vytas palengva kraustė nešulius iš džipo ir padavinėjo juos antrajam draugužiui – Jonui, kuris apsvaigęs nuo alkoholio, bandė sučiupinėti. Judita – Vyto mergina su Agne (mirsiančia per Linos avariją) patraukė apžiūrėti aikštelės aplinkui pašiurę.
Kiek pavargęs Jonas nunešė daiktus į jam lieptą vietą ir pasirausęs kuprinėje surado alaus butelį. Greitai apsižvalgęs atsuko jį ir užsivertė. Dideliais gurkšniais rijo gėralą. Truputį šiltą, bet vis dar maloniai slystantį gerkle.
Vytas sudėjo malkas į vietą, kuri atrodė pati tinkamiausia laužui ir jau norėjo kurti, kai iš tos pačios vietos kur ir Vytas pasirodė, išlindo dar trys automobiliai. Jie staiga sustojo ir iš vidaus pradėjo veržtis pašėlusi kompanija. Iš antrojo automobilio išvirto mergina iki pusės nuoga, pašoko, pasigriebė kažką parūkyti ir patraukė būsimo laužo link.
- O tu, sakei neatvyksi, Mantai. – nustebo Vytas.
- Kaip būčiau praleidęs tokį vakarėlį? – Nusišypsojo jis ir patraukė su Vytu prie malkų krūvos.
- Tai šaunu! – Vytas, numesdamas degantį degtuką į benzinu apšlakstytas malkas, padavė draugui sidro. – Gersi?
- Šiek tiek, kad prisitaikyčiau prie žmonių. – Mantas nusišypsojo ir pasiėmė butelį. – Kaip manai jie greitai tems?
- Jei tokiu tempu ir toliau mauks alų, tai greitai kris. Užmigs kaip negyvi. – Vytas nuotoliniu pulteliu pagarsino savo džipo muzikos aparatūrą, kuri pranoko kitų atvykusių triukšmą. – Taip... man patinka šita muzika.
- Pažvelk! - Mantas garsiau sušuko pirštu rodydamas į ką tik atlėkusią „britvą“. – Ir Viktorija atvyko. Regis, tikrai bus neblogas vakarėlis jei jau ir miestelio seniūno duktė čia.
- Tai reikia tikėtis. – Vytas atsakė ir vėl pasinėrė į savo mėgstamos muzikos skambesį.
Nuo didelių ąžuolų viršūnių pakilo rėkdami paukščiai. Taip palikdami žmones, kurie šventė prie senos pašiūrės. Palengva saulė leidosi už medžių, pro kuriuos sunkiai prasibraudavo šviesos spindulėliai. Medžiai glaudėsi vis tankiau ir tankiau prie sukiužusio namelio. Atrodė, kad jie stengiasi kažką nuslėpti, bet net nenutuokė, kad valstybės planuose šita vieta jau yra paženklinta raudonu ikso ženklu. Mirties ženklu. Paruoštu iškirtimo ženklu. (Kaip tik Mantas po daugybės metų sėdėdamas naktį namelyje prie jo besiglaudžiant Linai prisimins, kaip su ja susitiko šitame vakarėlyje). 

***

Berėžiant paskutinįjį medį Juozas užkliuvo koja už atsikišusios medžio šaknies. Atrodė, kad ji palengva išlindo iš po žemės ir kol jis pjovė kamieną apsivijo vyro pėdą. Juozas norėjo pajudėti ir suklupo. Kaklą palietė mirtį sėjanti benzininio pjūklo grandinė. Šiltas kraujas tryško iš vyro kaklo. Juozas pamėgino atsistoti, bet nebepajėgė. Nuvirto ant žemės. Galva temo. Net nepajuto kaip kiti draugai pripuolę nusivilko drabužius ir užspaudė žaizdą. Kraujas gėrėsi į juos. Benzininis pjūklas urzgė įstrigęs medžio kamiene.
Likę draugai stengėsi visaip neleisti Juozui nukraujuoti. Vienas iš jų nulėkęs prie mašinos nenumaldomai niršo. Rėkė, kad prakeiktas sovietų laikų sunkvežimis nebeužsiveda. Negalėjo patikėti, kad būtent tokią akimirką, kai jis mirtinai reikalingas, o nebeveikia.
Gerai įsiklausius girdėjosi iš toli atsklindanti muzika ir vienas iš darbuotojų nusprendė eiti jos link. Prašytis pagalbos švenčiančiųjų. Pažvelgus į Juozą matėsi, kad jis galintis ilgai nebeišlaukti. Jo oda balo.
Vyras atsistojo ir pasakęs ką sumanė dingo miške. Patraukė muzikos sklidimo linkme. 

***

Kas kelis metrus aplink miško aikštelę degė deglai. Šokančios ugnies šešėliai krito ant mašinų, žmonių ir ant senos pašiūrės. Mantas sėdėjo ant medžio kelmo ir žiūrėjo į laužą. Staiga prie jo priėjo mergina.
Kiek palūkuriavusi prabilo:
- Galiu? – Žvilgsniu patikslino savo norą prisėsti šalia.
- Prašau. – Jis kiek pasislinko. – Kodėl tokia graži mergina nesilinksmina?
- Nežinau. – Patylėjusi pasakė teisybę. – Iš tikrųjų draugė mane atsitempė čia. Aš turėjau likti ir mokytis.
- Viskas aišku. – Jis nusišypsojo. – Bet jei jau esi čia, tai turėtum pralinksmėti. Pasimėgauti akimirka ir pasilinksminti. – Mantas parodė savo sidro butelį. – Nori?
- Gerai, - mergina paėmė gėralą. – Aš - Lina.
- Mantas.
- Kodėl pats nesilinksmini?
- Aš atvykau tik todėl, kad prasiblaškyčiau nuo namų rutinos, o, kad linksminčiausi, tai reikia turėti su kuom. – Jis vis žiūrėjo į laužo šviesą. Ugnis atrodė užburianti.
- Mat kaip, - Mergina nusišypsojo. – Mes abu neturime, tai galime gal kartu pasilinksminti?
- Aš nieko prieš. – Mantas atsistojo ir ištiesė ranką. – Einam prisijungti prie kitų?
- Gerai.
Mantas ir Lina prisidėjo prie kitų jaunuolių šokančių apie laužą. Kalbas, juoką užgožė stipriai plyšaujanti garso aparatūra. Atrodė, kad tuoj sprogs ausų būgneliai, kai Vytas pagarsino dar ir tada Mantas nebeatlaikė. Linksmai nusišypsojęs naujai sutiktai merginai pasitraukė nuo laužo. Nuslinko prie savo mašinos ir atsisėdo į ją. Jam per garsu. Jis ir taip niekados nemėgo didelių sambūrių. Jam nepatikdavo garsiai plyšaujančios muzikos. Jis net nebežinojo kodėl atvyko. Jam geriau reikėjo likti namie, kai netikėtai pastebėjo prasiveriančias mašinos dureles.
- Ar nesupyksi, kad nesulaukusi kvietimo įsėdu?
- Ne! Baik juokus.
- Tai kodėl pasitraukei?
- Aš nesu mėgėjas tokių vakarėlių. Man maloniau leisti laiką kiek ramiau.
- Aš ir, - Atsiduso mergina. – Tu su Vytu klasiokai?
- Aha. – Mantas žiūrėjo į laužą, į šokančius žmones. – O tu kur mokaisi?
- Klaipėdos universitete. Psichologiją.
- Oho. Rimtas reikaliukas. – Mantas atsisuko ir nusišypsojo. – Net nebūčiau pasakęs.
- Kodėl?
- Todėl, kad net nepagalvojau, jog tokia graži mergina mėgtų skaityti knygas, nes įtariu, jog psichologiją mokantis reikia labai daug medžiagos ieškoti knygose.
- Ačiū.
  Kai tik Mantas norėjo prabilti išvydo kaip nepažystamas asmuo išlindo iš už medžių. Matėsi, kad jo rankos buvo suteptos krauju. Kai kurios merginos suklykė. Mantas iššoko lauk iš mašinos ir pribėgęs sušuko išsiaiškinti ar kas nutiko. Po kelių sakinių, Vytas pritildė muziką ir svetimasis paaiškino kas ir kaip.
Dar kelias minutes Mantas svarstė ir sušuko:
- Sėskitės į mašiną ir važiuojam. Gal pavyktų jūsų draugą nugabenti į ligoninę.
- Dėkui jums jaunuoli.
- Nėra ko čia dėkoti. Žmogaus gyvybė neįkainojama ir todėl reikia daryti viską, kad tik ją išsaugoti, – Mantas įsėdo į mašiną. – Šūdas. Mano automobilis bus per mažas, manyčiau, kad važiuokime mano draugo džipu.
Greitai abu persėdo į Vyto džipą, kuris atsisėdo ant galinės sėdynės, nes pasakė, jog norintis padėti. Lina nusprendė važiuosianti kartu, tik po kelių minučių, kai jau pajudėjo iš vietos prisiminė, jog bijanti kraujo, bet visą tą vakarą tylėjo. Ji turėjo išgyventi sunkiausią vakarą savo gyvenime, bet tylėjo. Nuo pat vaikystės ji elgėsi lyg tikra kovotoja ir kai susidūrė su sunkumu nenuleido rankų.
Džipas palengva brovėsi keliu iki nelaimės. Vakarėlis pasiliko už grupelės nugaros. Visi artėjo ties nukentėjusio Juozo vietos. Išlindę į kirtimo pradžią pamatė kitą pjovėją beklūpantį prie draugo. Lina artinosi palengva, kai jau buvo visiškai šalia, Mantas suėmė už jos rankų ir prispaudė prie kruvino megztinio.
- Palaikyk, o mes pasistengsime suręsti ką nors, kad galėtume jį įkelti į džipo bagažinę.
- Bet aš... – Mergina nebeturėjo kam išrėkti, kad bijanti kraujo. Mantas su kitais jau sparčiai tolo nuo jos. Jie konstravo neštuvus, o mergina vos nealpo nuo kraujo kvapo, nuo jo vaizdo, kai jis bėgo ant jos rankų. Ji norėjo šaukti ant Manto, kodėl jis vadovauja jai! Ji juk net nenorėjo atvykti į tą vakarėlį, bet draugė atsitempė, kuri kaip tik  dabar švenčianti ten prie namelio, o ji čia... bandanti kovoti su alpuliu.
- Ar dar pajėgsi? – pasigirdo švelnus Manto balsas. – Matau, kad bijai kraujo, bet ar dar kelias minutes pajėgsi?
- Taip. – Bet mintyse mergina rėkė, kad ne! Nepajėgsiu, bet kaip ji galėjo pasakyti teisybę, kad jos maloniai paklausė, kad jos maloniai paprašė pagalbos. Ji norėjo padėti, bet bijojo kraujo. Jai atrodė, kad jis lipa, palengva teka vis aukščiau į ją. Kad jis po truputi griaužiasi per jos odą ir bando susilieti su jos krauju, o tokie pojūčiai Linai nedavė ramybės. Ji laikė kruviną megztinį ir matė kaip likusieji konstruoja neštuvus, kuris turėtų tikti padėti Vyto džipo bagažinėje be stogo.
- Gerai, dar kelias sekundes ir mes atbėgam! -  Sušuko Mantas.
- Laikyk laikyk! – Suklykė vienas iš pjovėjų. – Tik kuo stipriau spausk kaklą!
- Ar dar pajėgsi? – Mantas akylai stengėsi stebėti merginą, nes jei ji nualpsianti, kad jis spėtų pribėgti ir ją pakeisti. Juozas atrodė visiškai blogai. Oda pabalusi, bet dar kartais atsimerkiantis. – Lina! Tu kalbink jį! Neleisk jam užmigti.
- Pamėginsiu. – Mergina nė nenutuokė ką tokioje situacijoje sakyti. Kaip pradėti pokalbį, todėl ji pradėjo deklamuoti kažkada išmoktą eilėraštį. Vis dėliojo žodžius ir tiek. Neprisiminė nei autoriaus nei iš kokios knygos išmoko eilėraštį, bet vis kabėjo ir kalbėjo jį. Kartojo posmelį po posmelio. Jų žodžiai, jos balso švelnumas neleido Juozui užmigti. Lina kartojo eilėraštį lyg maldą, lyg užkeikimą, lyg pintų palengva jo gyvybės siūlelį. Ji kalbėjo ir kalbėjo...

Tamsa gaubia mane,
Aš stoviu naktyje.
Ir geidulingas mėnuo,
Stebi iš dangaus jisai.

Vis kalbėjo. Posmelį pakartodama po kelis kartus. Žiūrėjo į sužeistąjį. Į jo išblyškusią odą ir kalbėjo. Atrodė, kad mėnulis minimas eilėraštyje iš tikrųjų yra vyro išbalusi oda bespoksantis į ją.

Net žvaigždės, tos...
Pavydi man... ir glaudžiasi šalia
Dangaus, kad pavoktų ją –
Mano meilę iš širdies.

Lina tą vakarą prisimins visam gyvenimui. Ji stovėjo prie Juozo, kuris gulėjo ant stalo. Rankomis spaudė kiaurai permirkusį krauju megztinį. Juto kaip jis laša ant jos kojų. Užuodė jį. Kraujo aštrus kvapas ją vertė vemti, bet kiek nurimusi imdavo ir kartodavo eilėraštį, kurį kažkada ir kažkur išmoko. Nebežinojo nė kur. Net nesuprato, kaip prisiminė jį. Tiesiog kartojo ir meldėsi, kad tik jis padėtų vyrui neužmigti.

Iš tyros... ir nekaltos...
Širdies... kuri plaka ir plaks visados...

Dar kelios akimirkos ir Mantas su likusiais sugrįžo prie Linos vis tebelaikančios megztinį. Ji žiūrėjo išpūtusi akis į juos. Net nesustojo tariusi eilėraščio žodžius. Kalbėjo ir kalbėjo. Bijojo sustoti, nes galėjo Juozas užmigti. Juk jai liepė stengtis jį palaikyti sąmoningą. Mantas prisiartino prie jos. Apėjo iš už nugaros ir suėmė už jos rankų, kad galėtų pataisyti jos laikymą į jo manymu teisingesnį. Jis stovėjo už jos ir tada užuodė malonų Linos plaukų šampūno kvapą. Jazminų gėlių kvapas. Jis tą akimirką pamilo šią merginą. Mantas juto, kaip ji dreba kovodama prieš save. Prieš savo baimę, bet iš paskutiniųjų stengėsi padėti.
Mantas atsitraukė ir apėjo aplink stalą. Pažvelgė į merginos akis ir ji pasijuto jaukiau.
- Laikykis, Lina. Tu šaunuolė ir mums dar prireiks tavo pagalbos.
Mergina nieko nebeatsakė. Vyrai palengva sužeistąjį užkėlė ant neštuvų suręstus iš plonų berželių ir virvių, o po to nunešė prie džipo ir įkėlė į jį. Visą tą laiką Lina ėjo kartu laikydama suspaudusi žaizdą. Juozas nė nebedejavo. Visi suprato, kad jis ilgai nebetemps, todėl pasistengė kuo ramiau važiuoti, nes kiekviena šaknis, kuri kliuvo po ratais kėlė didžiausių nepatogumų. Lina ir Mantas sėdėjo susiglaudę, bei kartu laikė užspaudę žaizdą. Kraujas jau buvo pradėjęs stingti, o mergina vis nenustojo kalbėti eilėraštį. Mantas klausėsi jos balso. Jis tikrai suprato, jog po šito vakaro norėsis dar kartą susitikti ir tikrai nebe tokiomis aplinkybėmis. Jis nusprendė, jog kitą kartą jis ją pakvies prie jūros. Mantas nė nenutuokė ar mergina sutiks ar ne. Bet jis privalės pamėginti, nes Lina jam „krito“ į akį.
Džipas vis judėjo asfalto link. Dar prabėgo kelios dešimtys minučių kol Vytas išvažiavo į normalų kelią ir galėjo kiek greičiau patraukti ligoninės link. Kiti darbuotojai tik atsiradus telefono ryšiui susiskambino su ligoninės priimamuoju, kad tuojau atveš stipriai nukraujavusį ir gerklę persirėžusį žmogų.
Galiausiai Juozas buvo laimingai nuvežtas ir po sunkios operacijos paguldytas reanimacijos skyriuje. Tą naktį Mantas ir Lina sėdėjo ant suoliuko netoli ligoninės. Mantas joje beaugdamas daug laiko praleido. Ligoninė atrodė lyg antrieji namai. Jis mėgo ir tą suoliuką ir tas naktis, kai jis sėdėdavo čia vienas. Kai žiūrėdavo į žvaigždes ir vis svarstydavo apie eremitus. Ar jie tikrai tokie baisūs kaip jam pasakojo vienas ligonis. Ar jis pajėgs išgyventi jei susidurs.
Bet dabar jis sėdėjo ant suoliuko su Lina ir nenorėjo nė pagalvoti apie savo svajas. Lina nudelbus galvą į žemę sėdėjo ir šiek tiek virpėjo. Mantas ant jos pečių uždėjo savo striukę ir atsidusęs pažvelgė į dangų.
- Žinai, man, tas eilėraštis įstrigo atmintyje.
- Kas?.. – Lina pakėlė galvą ir susivokė apie ką jis kalbantis. – Net nežinau kaip aš jį prisiminiau.
- Tu šaunuolė. – Mantas kalbėjo atvirai. – Ne kiekvienas pajėgtų kovoti su savo baime, o tu pajėgiai. Šauniai šią naktį pasirodei. Tik dėl tavęs Juozas išgyveno. Man garbė su tavimi susipažinti.
- Ačiū.




Mantas sėdėjo ir juto šalia savęs užsnūdusią Liną, kurios nepanoro pažadinti. Jis kiek pasijudino, bet tik tiek, kad mergina nepabustų. Tik prabėgus kelioms minutėms išvydo bespoksantį Vidą. Jo žvilgsnis atrodė toks rimtas, kad Mantas net krūptelėjo.
Vidas dar kelias minutes spoksojo ir prakalbo:
- Mes privalome nudėti tą išgamą.
- Sutinku. – Mantas labai ramiai ištarė.
- Juk supranti, kad mes negalime jo pristatyti į kalėjimą ar į ligoninę, nes jei kada nors jis pabėgtų, tai galime ir nebesugauti. – Vidas kalbėjo su tokia panieka, kad Mantui dar nebuvo tekę girdėti. – Ar supranti?
- Taip.
- Aš tik noriu žinoti vieną dalyką. – Vidas šiek tiek prisiartino, kad galėtų kalbėtis tyliau ir leisti Linai miegoti. – Ar gali būti, kad tas korikas yra tik kažkokio išsigimėlio materializuotas sutvėrimas turintis tavo atvaizdą?
- Juk pats matei, kaip jis išsisklaidė ore, o taip pranyksta tik materializuoti kūnai. – Mantas nenudelbė akių. Galima sakyti jis žaidė su prokuroru žaidimą, kas ilgiau ištvers žiūrėti vienas į kitą.
- Tada kitas klausimas. Ar yra įmanoma nudėti materializuotą kūną ar mums būtinai reikia nužudyti tą kas sukūrė jį?
- Manau, kad nudėti neina, bet priversti išnykti taip. – Mantas kiek patylėjo ir tęsė. – Kai jis susikuria, galima sakyti, jog tai tikras, iš kūno ir kraujo, sutvėrimas. Jei jį sužeisi, dažniausiai jis pranyks ir vėl teks laukti kad susikurtų. Po kelių tokių kartų jis gali ilgai nebesusikurti, nes tas išgama, kuris jį materializuoja nusilpsta.
- O kaip mums rasti tą išgamą?
- To aš nežinau, - Mantas patylėjo ir prabilo. – Aš galėčiau patikrinti ar jis yra čia ar ne.
- Kaip suprasti?
- Tu sunkiai patikėsi, bet mano mama sakė, jog uždegus žvakę, ji išduoda eremitus.
- Žvakė? Kaip suprasti?
- Jei eremitas yra netoliese ji turėtų pašėlusiai blaškytis nors ir nebūtų jokio vėjelio.
- Žinai, bet juk tu irgi esi eremitas, tai kaip ji parodys ar išgama čia ar ne? – Vidas kalbėjo vis tiek ramiai.
- ... – Mantas to nebuvo pagalvojęs. Dabar suprato, kad Vidas neveltui dirba prokuroru. Jo įžvalgumas tikrai stebėtinas. – To nepagalvojau.
- Tada ką ruošiamės daryti?
- Manau pirmiausia reiktų sugauti ar bent man susitikti su koriku ir gal jis paaiškintų, kodėl mus medžioja.
- Bet jei būtų norėjęs kalbėti būtų jau pats pasirodęs, bet ne! Jis mus naikina palengva. – Vidas apsidairė. – Jis mus nori nužudyti po vieną. Iš kur mes žinosime kas bus sekanti auka! Ar tu nori mirti čia?!
- Ne, - Atkirto Mantas taip lyg būtų pripažinęs, jog jam nusispjaut. – Aš tiesiog nežinau ką daryti?
- Svarbiausia, kad mes galime priversti išgamą nusilpti, o tai jau šis tas. – Vidas nusižiovavo. – Reikia neužmigti iki ryto, o tada lėkti į Klaipėdą. O kaip jį pagaus policija aš nė nenutuokiu.
- Aha.
Mantas viską aiškia suprato, kodėl korikas visus žudė palengva. Kodėl tik po vieną, nes taip lengviau bus palaužti Mantą. Ir jis gerai suvokė, kad jei jo mergina žūsianti, jis tikrai palūšiąs. Nebegalėsiąs kovoti prieš blogąjį eremitą. Mantas suvokė ir tai, kad jis galintis išgelbėti visus likusius. Jam tereikia tik pasiduoti. Pasiaukoti ir tada visi liks gyvi. Bet ar jis tam pasiryžtų? Mantas bijojo apie tai svarstyti. Nenorėjo galvoti.
Laikrodis pagaliau supypsėjo pranešdamas, kad valanda prabėgo. Ciferblatas rodė penktą nakties. Lauželis vos vos bedegė, bet niekas nesiruošė jo pakurstyti. Laikas vėl nenumaldomai lėtai slinko, kad net atrodė galėjai jį justi. Kaip jis vos, lyg sulėtintame filme šliaužianti sraigė ir tai nenumaldomai erzino Vidą, kuris rengė planus, kaip priversti korikui kelis sykius išsisklaidyti ore po sužalojimų ir kol blogasis eremitas sukaups jėgas parsigauti iki Klaipėdos. Jam labiau patiko miesto džiunglės, o ne gamta, kuri niekada tau nepadeda. Kuri tave galinti paklaidinti, o ne išgelbėti, kuri priglaudžia visus žudikus. Kuri juos slepia. Vidas velniškai nemėgo gamtos.

***

Vienintelė minti telindo į Vyto galvą. Kas čia vyksta, dėl to kaltas Mantas. Kodėl jis turintis mirti jei korikui reikia jo? Kodėl sėdėti prie laužo ir leistis nužudomam? Vytas nesuprato, kodėl taip lengvai pasidavė Manto įkalbamas važiuoti į Švėkšną. Gal, nes jautėsi pasiilgęs namiškių? Gal, kad panoro atrakcijos. Kažko naujo kas suteiktų adrenalino. Vytas nežinojo, bet juto, jog kiekvieną čia praleistą sekundę, jo kūne kaupėsi ir augo, lyg kiaušinyje embrionas, kuris auga ir galop išsirita. Vytas nenorėjo mirti. Jis nenorėjo tapti įrankiu palaužti Mantui. Ir tai, jis žinojo, jog būtent šią akimirką miega, bet kodėl mato Vidą besikalbantį su Mantu. Kodėl viską suvokia, kaip kad būtų sąmoningas, bet jis toks nebuvo. Net pasisukęs jis galėjo išvysti save, besėdintį prie laužo su nusvirusia galva ir miegantį. Kodėl jis viską mato kitaip?
Netikėtai jis pamėgino pajudėti. Pavyko! Atrodė, jog sklistų oru, kad fizikos dėsniai negaliotų. Prisiartino prie draugo, po to prisėdo šalia Vido, klausėsi jų sapalionių apie koriko sugavimą. Kodėl sapalionės? Vytas nežinojo, bet juto. Mintimis suprato, jog tai tikrų tikriausia nesąmonė.
Staiga, lyg blyksnis, atskriejo į galva mintis. Lyg rytmetinis gaivus oro gurkšnis praskraidantis galvą. Vytas pamėgino nubaidyti šitas mintis, bet jos nesitraukė. Atrodė, kad kažkas kitas galvotų, o jis lyg koks aparatas – imtuvas, priima jas ir girdi. Mintyse aiškiai suprato, kad Mantas turintis mirti. Jo pasiaukojimas galintis išgelbėti visus likusius.
Vytas atsitraukė nuo jų. Prislinko prie Linos. Ji saldžiai miegojo atsirėmusi galva į busimąjį vyrą. Jos veidas toks mielas. Jinai visada Vytui patiko. Gal Mantą nužudyti? Net tokia mintis sukirbėjo jo galvoje, kurią pasistengė panaikinti, bet ji tik išsišakojo. Būtų nesunku. Aš pajėgčiau. Tikrai reiktų jį nužudyti. BAIK! Užšuko ant savęs ir mintys apie draugo sunaikinimą kiek atsitraukė. Vytas žinojo, jog jos dar sugrįš, bet dabar galėjo pasimėgauti palengvėjimu.
Vytas dairėsi, kai netikėtai išvydo šalia namelio stovintį koriką. Jis matė ne akimis, bet juto viskuo. Oru, kvapais, mintimis. Gal net dabar jis bendravo su koriku. Juk tos mintys, Vytas žinojo, kad tai ne jo sugalvotos. Vyras pamėgino pasisukti į koriką. Pažvelgė atidžiai ir lengvai atsispyrė koja į nieką. Nusklendė ties jo. Sutrūnijusios sienos nekėlė jokių rūpesčių. Skriejai jų link ir atrodo tuoj atsitrenksi ir staiga tu jau už jų. Vytas prisartino prie koriko ir sustojo. Jis atrodė kaip ir Mantas. O gal tai jis? Gal jis neturėjo brolio dvynio. Gal jie abu, buvo kaip vienas? Vytas vis žiūrėjo į koriką ir nesuprato ar jis prabils ar ne. Juto kaip nuo jo sklido keršto ir baimės mišinys. Kad keršto, dar Vytas galėjo suprasti, bet ko korikas bijojo niekaip neatėjo mintis į galvą. Mirties? Ne! Būti sučiuptam? Tikrai ne! Tai ko?
Kažkas galvoje sukerbėjo ir atėjo atsakymas. Pamirštam! Niekas nenori būti užmirštas.
Dėl ko jis turėtų būti pamirštas? Vytas nė velnio nesuprato ko korikas iš tikrųjų norėjo: atkeršyti Mantui už kažką tik pačiam korikui suprantamo, ar nebūti užmirštas?
Geriau įsiklausus korikas skleidė kitokią alternatyvą. Susilieti su broliu ir visam laikui pasimiršti. Pasimiršti, kad jis žudė ir pasimiršti, kad išvis egzistavo. Pradingti nuo žemės, o ne kaip dabar, kad turi būti visur. Kad turintis žiemą jausti šaltį, kad gailėtis, kai būna kertami medžiai. Korikui tai jau pabodo ir jis panoro visiškai užsimiršti, nes tai turėjo gautis lengviau, jis pavargo. Nebegalintis dar laukti septynis metus, kad sukauptų tiek pakankamai jėgų vėl prisikelti. Tai per ilgai, nes korikas nori susijungti ir plaukti pasroviui užmaršties upe.
Vytas vis dar sklandė apie koriką, kai pastebėjo, jog ir jis taip pat nesiekia žemės. Net sugebėjo nusišypsoti miegodamas. Vytui vis nedavė vienintelė mintis, kad jis čia pakliuvo tik per Mantą ir su kiekviena sekunde, jis norėjo tai išrėžti draugui. Pasakyti jam, kad tikrai neketinsiąs laukti kol ateis jo eilė.
Vytas atsispyrė ir sugrįžo atgal į namelį. Sugrįžo pas Linos ir Vido, bet nesidžiaugė, kad teko sugrįžti pas Manto. Jo viduje virė pyktis, kaip lava ugnikalnyje. Veržėsi smulkios pykčio srovelės, kurios kalno papėdėje susijungė į vientisą ir viską aplinkui naikinančia magmos upę. Taip ir Vytas pašokęs iš sapno suprato, kad turi kažko griebtis, nes kitaip mirsiąs čia, vien dėl to, kad žudikas nori sugauti Mantą. Vytas suprato, kad reikia korikui padėti tai padaryti, kol jie visi tebėra gyvi. Jis tikėjosi, kad Lina kaip nors išgyvens tai. Jie neturi nė vaikų, kurie pasigestų tėvo. Mantui šis laikas buvo pats tinkamiausias pasitraukimui, bet jam reikia padėti taip pasielgti. O kas kitas jei ne draugas? Kreivai nusišypsojo Vytas ir atsibudęs spoksojo į draugą, Mantą galvodamas apie sapną ir susitikimu su koriku, kuris, Vytas nebuvo įsitikinęs, bet siuntė jam į galvą mintis.
Vyto kakta varvėjo prakaito lašai. Vyras palengva pradėjo gvildenti savo naujas mintis, naujus pasiūlymus. Ateis laikas ir jis parodys, kaip sakomas, ne iš molio drėbtas