Mirtis gali būti graži

Jei eičiau pasikart,
tikriausiai rinkčiaus mišką.
Galvojau apie tai ne kart,
todėl sukūriau vaizdą ryškų.

Aš rinkčiaus girią glūdžią, nepramintą
žmogaus piktųjų rankų nelytėtą.
Kad niekas kūno pakabinto,
nerastų, kolei kaulai sudūlėtų

Ir nenorėčiau mirt nykioj palaukėj.
Ant medžio vienišo ar vėtrų numylėto,
Kad mano miręs kūnas keptų saulėj,
o alkani varnai akis genėtų

Geriau miške, kad siela tyliai kristų,
i minkštas samanas, prigytų.
Lėtai, gražiu nauju medžiu ji virstų,
o paukščiai šakose vaikus perėtų.

Tačiau esu žmogus ir negaliu,
auginti paukščių delnuose.
Rasotom pievom vėl atgal brendu
iš miško, šildaus namuose...