Pro memoria Justinui Marcinkevičiui

Justinai,
      mūsų Justinėli,
    studijų drauge,
      sielos broli,
    Tautos, kalbos rūpintojėli!

Į Atgimimą mus vedei
per pokario audras ir vėtras...
Kudirkos ir Maironio žygdarbius tęsei
ir kėlei mūsų dvasią, jų įkvėptas.
Naujos kartos Maironiu pats tapai.

Deja, lemtingą šaltą gruodį
it žaibo užkluptas kritai
ant grindinio aštraus kaip gruodas.
Žvaigžde švitai ir vėl gesai,
bet jau daugiau nepakilai...

Pabudęs iš letargo miego
vis klausei, teiravais,
kiek dar dienų iki Vasario šventės.
Mirties agonijoj svarstei,
ar atlaikysi, ar ištversi...

O kai 16-ta Vasario mums prašvito,
lyg griausmas pritrenkė žinia skaudi –
į Amžinybę pakilai tą šventą rytą
su ašara Tautos aky,
Justinai, mūsų Justinėli,
        Lietuvos rūpintojėli...