Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Laukinė Obelis Laukinė Obelis

Istorija prieš paskaitą

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Kitą rytą iš tiesų liovėsi liję. Ėmė šalti, kaip ir pridera sausį. Bet vėjas nepasidavė. Pradėjau tikėti visais mitais, kurių prieš išvažiuodama prisiklausiau. Negalėjau patikėti tik vienu – kad esu gabi.
    Net mažiausias darbelis čia iš manęs reikalavo trigubai daugiau laiko nei įprasta. Amžinai klaidžiojau, kuičiausi po popierius, kasdien varsčiau dešimtis nepažįstamų durų. Porą dienų sugaišau besiaiškindama, kokius egzaminus privalau išlaikyti, kol supratau, kad tokių nėra – semestrą susiplanuoti turiu pati. Bejėgiškai paskendau pasirinkimo galimybių jūroje. Sužinojau, kad studijas čia visi pradeda nuo semestrą trunkančio įvadinio filosofijos kurso, kuris man nebūtinas, nes esu svečias iš kito universiteto, atvykau tik pusmečiui, mokytis norvegų kalbos. Bet ir vėl imu save skandinti: įsikimbu į filosofijos kursą, nebepajėgiu atsispirti pagundai, neatsikratau nuojautos, kad privalau praeiti šį išbandymą, tarytum tai būtų mano bilietas į tolesnį gyvenimą. Be galo keistas jausmas, dar nepatirtas, dar neišgyventas. Todėl jam paklūstu.
    Antra savaitė, kaip aš čia, antradienis, sausio dvidešimt antra. Mintyse pakartoju sau visus skaičius, tiksliau, tik vieną – du – kitų juk net nėra. Išsitraukiu popierius ir nušalusiu pirštu vedžioju per eilutes, bandydama išsiaiškinti, kur eiti. Sophus Bugges pastatas, antra auditorija. „Du“, – vėl pakartoju mintyse. Ar tai koks blogas ženklas? Nusipurtau. Ne, ne iš išgąsčio, tiesiog šalta. Po atvykimo stipriai pašalo ir nemažai prisnigo, todėl pagaliau patikėjau, kad esu būtent ten, kur ruošiausi. Tapo lengviau, apsiraminau, atrodo, kad, pradėjus šalti lauke, ir viduje pavyko užšaldyti ašaras. O dabar, apimta keistai šventiško pakilumo, keliauju į filosofijos paskaitą. Jaučiuosi kaip tą dieną, kai su gėlėmis pirmą kartą įžengiau į mokyklą, tik šį kartą jausmas daug kartų stipresnis, tarytum ne prieš savaitę, o šiandien būčiau atvykusi į šią šalį, tarytum būtent šią akimirką prasidėtų naujas mano gyvenimas. Norėtųsi pačiai iš savęs pasijuokti, bet nepajėgiu, tiesiog pilnai tikiu tuo kirbesiu, apsigyvenusiu viduje. Įsisiaučiu į šiltą palaimos debesį, jaučiu, kad net pirštų galiukai nuo šalčio nebegelia. Nusimaunu ir kepurę, leisdama vėjui velti plaukus. Pažeme per ledą plaukia vėjo genamas sniegas. Tarytum stovėčiau sraunioje pieno upėje. Suku ratus tarp raudonų universiteto mūrų, kol pagaliau randu dviaukštį pastatą su užrašu Sophus Bugge. Nusitaikau tiesiai įėjimo link, bet pirmiausia tenka prasibrauti pro eilėmis išrikiuotus dviračius. Na ir troliai – nepaisant to, kad dabar žiema, o jie sakosi gimę su slidėmis ant kojų, sugalvoja dar ir dviračiais per pusnis važinėti. Belieka laukti, kada su laivais per asfaltą ims plaukioti.
    Pastebiu, kaip, nusitaikęs tiesiai į mane, atlekia dar vienas pamišęs dviratininkas. Staiga ratas paslysta, dviratis susverdėja, vyras nebenulaiko vairo ir čiuoždamas drebiasi ant ledo. Pagreičio pagautas slysta iki manęs ir stipriai trenkiasi į mano blauzdas. Čiūžteliu ant apledėjusio asfalto ir nebeatsilaikiusi lyg pakirstas medis užvirstu ant jo. Akyse susilieja pilka striukės medžiaga, atšvaitas, sagos, užtrauktukai, rankos: mano, jo. Ir šaltas asfaltas, skaudžiai bučiuojantis mano žandą. Vyrui kažkokiu būdu pirmam pavyksta pakilti, o tada, sučiupęs už rankos, kilsteli ir mane. Sumišusi pažvelgiu jam į veidą.
    – Kar-khar-kharrrh? – prašneka, galutinai mane priblokšdamas.
    – Ką? – nebesuvaldžiusia nuostabos, praveblenu lietuviškai.
    – Kar-khar-kharrrh? – užkrankia dar kartą. – Khar-har-har?
    Stoviu: apdaužyta, snieguota, striukės rankovė perdrėksta, per plyšį išsivertę balti pūkai, vyro rankose matau savo kuprinę su nutrūkusia petneša. Aštriai gelia sutrenktą blauzdą, peršti nubrozdintas skruostas. Ir dar tas krankimas – viršūnių viršūnė! Pasijaučiu kaip kareivis, niekingai nukautas šventinėje eisenoje. Skaudžiausia, kad būtent dabar, kai iškilmingai žingsniavau į savo pirmąją filosofijos paskaitą, galėjusią pakeisti visą mano gyvenimą, turėjo čia atsirasti kažkoks pamišėlis, su dviračiu lakstantis per sniegus, ir šitaip iš manęs pasityčioti, sudaužyti mano saldžią palaimą, suteršti visą šventę. Ir, lyg viso to dar būtų negana, atsistojęs priešais mane krankia kaip tikras varnas. Kūnas tvinksta nuo įsiūčio, nuostabos, nevilties. O jei tik ne tas nevykėlis...
    Jis ištiesia ranką su mano kuprine. Šį kartą be žodžių ir be krankimo. Tik su mažyte, vos matoma šypsena – ta, kurios neįmanoma nusakyti, tik pajusti, ta, kuri nukryžiuoja pyktį, palaidoja baimę, užliūliuoja skausmą, ta, kuri aptirpdo kojas, pasiunčia per nugarą kirbančią skruzdžių virtinę, surakina žandikaulį, sutraukia lūpas, atima žadą – tam, kad sustingę tyloje iki dugno pajustume akimirkos pilnatvę.
    Įsitikinusi, kad banga tikrai persirito per visą kūną – nuo viršugalvio iki kojų pirštų galiukų – pagriebiu kuprinę ir skubėdama, kol jis vėl nepradėjo krankti, kol tai, ką patyriau, nesugadinta, neriu pro duris į vidų. Neatsisveikinusi, nepadėkojusi, neatsiprašiusi, nepasiguodusi – tiesą pasakius, net nežinau, kas šį kartą būtų buvę teisinga.
    Vis dar pašiurpusi įslenku į auditoriją ir nutūpiu galinėje eilėje. Nebežinau, ką jaučiu, ko laukiu, ko čia atėjau. Tik tas šiurpas ir apsalusios lūpos – nei džiaugsmas, nei laimė – tik kažkas kita, dar nepatirta, dar nepažįstama.
    Apsidairau. Daugybė studentų: skirtingo amžiaus, skirtingos išvaizdos, skirtingų tautybių, iš įvairių fakultetų, su skirtingais tikslais, skirtingom svajonėm. Bet man jie vienodi, nes pati jaučiuosi kitokia, taip ryškiai išsiskirianti, kad visi jie susilieja į vientisą, beformę masę. Lieku tik aš – nemaloniai kitokia, skaudžiai svetima.
    Trinkteli durys, įeina dėstytojas. Stebiu, kaip jo nugara prisiartina prie lentos, ant stalo jis smagiai švysteli popierių šūsnį. Nuo šaižaus pliaukštelėjimo studentai nutyla. Atsisukęs jis nužvelgia auditoriją.
    – Kar-khar-khar, – pasisveikina.
    Susiriečiu kaip vikšras, su viltimi likti nematoma. Iš tolo ryškiai raudonuoja jo perrėžtas žandas, kepurės nuspausti plaukai styro tarytum gaidžio skiauterė. Juntu, kaip ištirpęs sniegas kapteli man nuo plaukų, šaltas lašas šliaužia per nugarą primindamas, kad ir aš ten buvau. Negaliu to nuslėpti nuo savęs, negaliu to nuslėpti ir nuo jo. Ir jis tai patvirtina, nes atsiranda ta šypsena.
    Galbūt tai ir yra ta šventė, į kurią skubėjau, tas bilietas į naują mano gyvenimo etapą, apie kurį dar nieko nežinau ir net negaliu numatyti nei jo skonio, nei svorio, nei kvapo.
2011-02-24 19:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 05:57
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-14 19:50
sesė_mėta
Pamačiau, kad pavadinot paskutinį kūrinėlį priešpaskutine istorija ir sugalvojau, kad gal jau pats metas pradėti viską skaityti nuo pradžių. O kad jau skaitau sakau , reikia ir pakomentuoti. Bet iš mano komentarų tamstos kūriniam nelabai kas gaunasi, tiesiog vėl, kaip kažkada "gražiausio sakinio rinkimai". Šitame kūrinuke manau būtų "Pasijaučiu kaip kareivis, niekingai nukautas šventinėje eisenoje." :) Tie tokie nerealiai gražūs sakinukai, mano manymu, ir yra vienas didžiausių tamstos pliusų. Man nors ir per galvą su kuoka trankytų tokių nesugalvočiau.
Na, bet kad nebūtų vien aikčiojimai kaip čia gerai viskas (bet tikrai gerai), sakiau pabandysiu išspausti kritikos. Visų pirma nesupratau, kodėl žmogus visai nesuprantantis kalbos pasiėmė filosofijos kursą? Na bet gal čia taip būna pasauly. Antra, nors viskas ir gražu, kartais per daug to grožio, pvz tas sakinukas "Belieka laukti, kada su laivais per asfaltą ims plaukioti." jau man atrodė perteklinis.

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-10 12:52
Dvasių Vedlė
Oij kaip juokiausi iš to karksėjimo :D haha... puikiai, tikrai labai puikiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-04 23:42
Gija_
Perskaičius užsinorėjau dar; vienas iš tokių, kur nesupranti, ar pradėjai greičiau skaityti, ar laikas prabėgo neatsiklausęs;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-04 00:18
Koncervų vartotojas
parašykit man trumpiau, aš tingiu prozą skaityti;
na nebent ji gera;
o apie ką čia?..
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (3)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-26 11:17
tictac_it
Maloniai tekstukas skaitosi , lengvai patrikdo vietomis perdėtas detalizavimas , kad ir be galo keistas jausmas , arba pagreičio pagautas - matant kad į tave čiuožia dviratininkas jau nesianalizuoja fizikiniai dėsniai :) , na ir, aišku, kūrinukas - įdomi užuomazga kažko tai ... - 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-24 20:57
pilkė_
Čia tai man patiko! Tikrai vykusiai perteikta savijauta. Net pagalvojau, kad autorė turbūt rašo, iš dalies remdamasi savo patirtimi, nes kitaip vargu ar pavyktų taip... tikroviškai apie būseną svetimoje šalyje,  nuotaikų kaitą, pagaliau "užsikabinus" už tos, svetimosios, tikrovės gabaliuko. :)
Taigi du - magiškas skaičius. Ar antrasis susitikimas bus kuo nors lemtingas? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą