AHZ 850

mes skaičių liečiami rūkome pašonėse nutūpę
mes skaičiai suklupę kampuos
sugeriam tiltus per letą gondolomis springę
skaičiais įvardijam dievą skeliantį kūną
į čia ir nebūti

o man tik apsėsta visur ir regis
vienintelis vertas likimo ėjimas –
stovėti savo beformėj aukoj
vienintelis vertas ėjimo buvimas –
nebūti sukruvinus piršto mažylio

nebūti pabėgus nuo smogo rytinio
narkozės nesišaukiant kaip išlikimo
tyrimams gulant ant pjedestalo
punkto devinto šrifto raidėm
neklijuoti akių nuo regėjimo

ir miegui ištikus nemąstom
kaip gelia deguonis mūsų ląstelių
ėduonį nušašusį žodį slenkantį naktį
nes burnos vis žiopčioja skaičiais
iš tyrų kulkom matuotas ligoninės sienų
plotis ir ilgis

taškas vienuoliktas
čiaupo lašais neskaičiuotas