Pamesta vasara (grasinimas)

Žolės stiebai vešėt pradėjo,
Šaligatviai įkaito nuo saulės spindulių,
Fontanai purslais šelmiškai vaivorykščiavo,
Kol sproginėjau it balionai adatos gale.

Purvas emigravo į dulkes
Ir rugpjūtin išdulkėjo,
Todėl atrydamas smalkes
Stengiausi nepūsti vėjo.

Suodys juk langus tavus
Ir vėlei užnešti aklinai kėsinos. Padegiau liūdesio namus,
O gaisrą gesinau pigiausiu vynu.

Kol rudens pirmasis šaltis
Konvulsiškais trūkčiais nesmogė,
Vis galvojau tirpti ar keltis,
Nes visvien-buvo bloga.

Tu davei man kažką,
Ką poetai veblena sparnais,
Tik pamiršai užsiminti, kad
Juos nukapojus žaizdos užgis dar negreit.

Nors  man ir nebeįdomu,
Teigiu atsimerkęs-drąsiai,
Bet pažadu tau, meile-
Vasaros nepamiršiu. Tave surasiu.