Tik kai jauti tyrą liūdesį... Ne piktą liūdesį, ne dramatišką liūdesį, ne bejėgį liūdesį. Tyrą, kuris vakarėjant krenta tau ant odos tarsi šalti lietaus lašai nuo siūbuojančių šakelių. Kuris glūdi ten visai negiliai, kai šypsaisi bijodamas, kad kas nesuprastų. Kai žinai, kad tai liūdesys, vien tik liūdesys ir kuo aiškiausiai žinai kodėl.
Tik kai jauti tyrą liūdesį, tu gali suvokti koks esi gyvas.