O gal tada turite vokų?

Buvo kaip tyčia tokia diena, kai pagaliau pribreno laikas atrašyti į laišką, kurio išties nelabai supratau, nes, matyt, per mažas mano protelis tuo metu buvo. Bet juk jo siuntėja laukė atsakymo, o dar ilgiau neatrašyti būtų buvę tikrai negražu. Tuo metu pasirodė, kad tikrai supratau, ką man ji norėjo pasakyti, kalbėdama klaidžiomis metaforomis (bandydamas jas suprasti aš laišką buvau išmokęs mintinai beveik žodis į žodį). Tikriausiai tai įvyko tyčia tokiu metu, nes, vėlgi, diena „kaip tyčia“, kad mintis rašyti mane užpuolė pakeliui į miesto centrą. Galvoje permečiau, kur galėtų būti artimiausia raštinės reikmenų parduotuvė, ir, tik išlipęs iš troleibuso, nuskubėjau ten. Ėjau sparčiais žingsniais, nes žinojau, kad laisvo laiko turiu tik pusvalandį. Palenkiau rankeną, kiek stumelėjau duris, o jos nepasijudino- užrakinta. Darbo laikas baigėsi prieš pusantros valandos (o jau buvo apie 7 valandą vakaro). Vėl galvoje perbėgau artimiausias raštines, bet jos visos buvo kelių stotelių atstumu nuo čia, o mano pusvalandis sparčiai tirpo, tad, norėdamas parašyti laišką, privalėjau suktis kiek kitaip. Nusprendžiau pasiklausinėti artimiausiuose knygynuose ir spaudos kioskuose. Pirmas kioskas.
-Laba diena, norėjau paklausti, ar turėtumėte popieriaus laiškams?
-Ne, deja, neturime.
-O gal tada turite vokų?
-Taip, pas mus vokų yra. Didelių, mažų?
-Tai man tada duokit vieną mažą.
Padavęs dvidešimt centų pasiėmiau voką ir nuskubėjau knygyno link. Pravėręs duris pamačiau merginą su išties nuotabiais tamsiais garbanotais plaukais:
-Sveiki.
-Laba diena, aš trumpam, norėjau pasiteirauti, ar turite laiškinio popieriaus?
-Ne, būtent laiškinio pas mus nėra, bet yra piešimo sąsiuvinių- tie lapai laiškams irgi tinkami.
-Na, man reikia tik vieno lapo...
-Gaila, po vieną neturime.
-O gal tada turite vokų?
-Taip, pas mus vokų yra. Didelių, mažų?
-Tai man tada duokit vieną mažą.
Vėl dvidešimt centų, vėl paėmiau voką ir išėjau. Taigi, turiu du vokus... Kvailas, kam man reikėjo antro voko? Bent turiu pasiteisinimą, kad nenorėjau išeiti tuščiomis.
Čia pat šalia vėl pamačiau spaudos kioską. Priėjęs prie jo paklausiau pusamžės moteriškės, gal netyčia parduoda laiškinį popierių, bet vėl gavau neigiamą atsakymą. Šįkart irgi pasirodė negražu nueiti taip nieko ir nenusipirkus, todėl:
-O gal tada turite vokų?
-Taip, pas mus vokų yra. Didelių, mažų?
-Tai man tada duokit vieną mažą.
Ir vėl dvidešimt centų.
Šalia pastebėjau mažytę dovanų parduotuvėlę. Nesitikėjau, kad ten turės popieriaus laiškams, bet visgi vedamas kvailių motinos Vilties, pravėriau nedideles plastikines dureles. Popieriaus, aišku, nebuvo. Galvojau, kad ir vokų neturės, tačiau vis tiek, nors ir nieko nebesitikėdamas, pasiteiravau:
-O gal tada turite vokų?
-Taip, pas mus vokų yra. Didelių, mažų?
-Tai man tada duokit vieną didelį. Ir dar pašto ženklą, jei turite.
Šįkart sumokėjau litą ir septynaisdešimt centų, pasiėmiau didelį voką, ženkelį, ir išėjau iš parduotuvės plačiai šypsodamasis, su galvoje kirbančia idėja. Kadangi įkvėpimas rašyti buvo toks didelis, nusprendžiau visas mintis išdėstyti ant mažesnių vokų, tada viską sudėti į didesnįjį ir išsiųsti savo Filosofei. Turėjau likusias 15 minučių, todėl staigiai šmukrštelėjau į vieną iš artimiausių kavinių, užsisakiau kavos, atkimšau parkerį, ir, pasiėmęs vieną iš mažųjų vokų susimąsčiau: „O ką ji man visgi norėjo pasakyti?.. “. Mintys tuomet buvo tuščios. Buvo kaip tyčia tokia diena.