Vienišas medis

Kaip medis stoviu aš prieš vėją-
pasviręs, draskomas audrų.
Kažkur toli ir Tu pasvirus stovi,
tik aš pasiekti negaliu...

Mes net nematom vienas kito,
bet jaučiame karštu dvelksmu.
Nes juk ir medžiai kartais myli-
su kuždesiu, su ašarom ir bučiniu švelniu...

Aš pravirkau, nes neradai Tavęs,
ten laukiančios kažkur toli.
Ar audros laužė, ar žmogus?
Sudegino negailestinga ugnimi...

Ir stoviu vienas, vėl baisi audra
atūžė ir sudraskė mano širdį.
Aš mirti nebijau, nes nejaučiu Tavęs,
o  niekas kitas juk manęs negirdi...