Apie peles

Paprastai pilki  maži gyvūnėliai, vadinami pelėmis, aptinkami tik pasakose – po šluotomis, laboratorijų narveliuose ar atsitiktinai užklydus į mūsų jaukius namus šaltą žiemos vakarą . Kaip jau žinoma, pelių būna įvairių dydžių: nuo menkiausių poros centimetrų „graužtukių „ iki šimtus metrų siekiančių galiūnių. Tik tokio dydžio pelės jau gyvena ne minėtose vietose, o mūsų viduje, mūsų širdyse, mintyse, sielose.  Pilkosios, kurios graužia, skaudina, jaudina, nervina, verčia jaustis nejaukiai ir liūdeti.
Jos apsigyvena mumyse po tam tiktų gyvenimo įvykių . Ar tai būtų vaikas negavęs saldainio, kuriam graužatis baigiasi sėkmingai išsiprašius ko norėjo, ar pensininkė, negavusi savo per visą gyvenimą pelnytai uždirbto duonos kąsnio. Vaikai emigruojantys svetur, sudaužytos širdys, kalėjimas – tai viskas kas verčia graužtis labiausiai ir ilgiausiai.
Kartais savigrauža aplanko mus ne dėl mūsų kaltės, o dėl aplinkybių, kuriomis gyvename, žmonių su kuriais bendraujame ar netgi tos pačios aplinkos, kuri mus supa.  Prisidedant prie pirminės graužaties priežasties nutiesiamas tiltas į nežinią su nesvariu laiko tarpu, kurio kiekvieną laisvą minutę jausimės blogai kartais iš dalies net nežinodami kodėl.
XXI a. ypatingai gausu veiksnių sukeliančių sielos dvasinį išsekimą, ką galima prilyginti graužaties galutiniam etapui, kai viskas atrodo blogiausiai ir  besigraužiantysis yra tarsi įkalintas tarp savęs ir priežasties sukeliančios skausmą. Perdėtas skubėjimas, nežmoniškas gyvenimo tempas išdrąsko nusistovėjusias mintis, darbus, sukelia aibę nepatogumų. Žmonija vis labiau linksta iškilusius nepatogumus spręsti barniais, kai nelieka laiko pasikalbėti, dėl ko ir pradeda graužti iš vidaus.
Graužatis plinta kaip liga,  ji panaši į epidemiją, tik užima ne vis naują sielą, o tą pačią aplanko kasdien su vis didėjančiu potencialu iš vakar dienos. Ryte, vos tik atsikėlus, per pietus atsitraukus nuo darbų, suradus bent vieną laisvą minutę kai nereikia galvoti, o ypač vakare- pelės intensyviai dirba savo darbą. Taip įsirengdamos vis didesnius namus sau, jos griauna savo šeimininko dvasios buveinę. Įsivaizduojate, kokio dydžio skylę reikia pragraužti žmoguje, kad pelė užaugtų iki kelių metrų? Didesnę nei pats žmogus. Būtent kaip mums ir atrodo žiūrint į save . Graužatis emociškai tampa didesnė už mus, mūsų siekius ir mūsų norus ir nebegalime su ja susidoroti asmeniškai.
Griūva mūsų pasaulis, išsenkame ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Yra sakoma, kad dvasinės nesėkmės paskatina atsirasti ir žaizdas mūsų kūne. Taigi, mes visokeriopai susergame. Kiekviens dabar paklaustų: „ O kaip gi išvaryti tą pelę iš mano namų? „ . Yra vienintelis būdas – pašalinti priežastį sukėlusią šį nepatogų jausmą. Ar tai būtų atsisakymas šokoladinių saldainių, kurių prisivalgę mes jaučiamės blogai ir kaltiname save tą darę, ar kažko pamiršimas, atleidimas, galų gale susitaikymas su savimi pačiu.
Nes pelės pasitraukia tik dingus priežasčiai, kodėl jos apsilankė tavo namuose. Tada įvyksta dvasinis sugrįžimas . Ir saulė pradeda skaisčiau šviesti ir nebematai kitų šalutinių priežasčių vertusių tave liūdėti. Nebeerzina ne vietoje padėti daiktai, ryte atsikeli šviežutėle galva ir mintimis. Įnoringai pasitinki naują savo gyvenimo etapą. Graužtukės iš didelių palieka mažomis, o galiausiai emigtuoja į kitus namus, nes ir ten turi šiek tiek darbo.