* * *

Kai Saulė paskęs šaltam vandenyne,
Ir raudona puta nusidrieks tūkstantį mylių,
Tuomet balsas graudingas skardens:
„Ir vėl aš myliu“

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -- - - - - - - - - - - -- -

Kai Auksą bekraštį purvas padengs
Tai palinkusios rankos daugiau nebeverks.
Jos tyliai, sau vienos,
Gyvu sidabru pasidengs.

Ir nors Saulė dar truputį rusens
Skausmo pagauta širdis nieku nebedels.
Ji vilčiai paskutį žodį ištars
Ir linguos link banguojančių tyrų.

„Kai paskutinė jos balso gaida nuskambėjo
Sidabrinėj gelmėj norėjau gyvent
Tyriausią žodį dar kartą ištart
Ir užtrokšt kaip žuvis po baltuoju ledu. “

Kai rankos pleveno šaltam vandeny,
Ir Širdį suspaudė dejonė graudi,
Tuomet Saulė užgeso visam vandeny,
Ir bangos užliejo Jos balsą nemarų.

- -  -- - - - - - - --  - -- - - -- - - -- - - -

Kai Saulė paskendo šaltam vandeny,
Ir raudona puta nusidriekė „tūkstantį myliu“
Tuomet josios balsas graudingas skardeno:
„Ir vėl aš myliu“