Rašyk
Eilės (72398)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10379)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Virpantys drugio sparnai derėjo su kvapniais tabako dūmais. Jie kilo aukštyn spirale ir kažkur ne taip jau aukštai išsisklaidydavo dienos karštyje.
Tingiai pasivertęs ant šono jis sugraibė kuprinėje blonknotą. Lengvai radęs puslapį, kuriame baigė rašyti, staigiu judesiu išbraukė paskutinį sakinį ir pakeitė jį kitu.

Aš laikinas kaip karštis tarp lūpų, kurį junti palengva traukdamas į save svaigius dūmus.

Blyški ranka, laikanti rašiklį, virpėjo; virpėjo ir primerkti akių vokai, slepiantys apsiblaususį jo žvilgsnį.
Jį vargino šis jau amžinybę kuriamas apsakymas. Vargino visa, ką buvo priverstas daryti vardan to, kad galėtų štai šitaip ramiai gulinėti saulės atokaitoje, nesirūpindamas kad po kelių dienų juodu išmes iš kambario už nesumokėtą nuomą.

***

Plačiai atidarytas langas pripildė patalpą rytinės gaivos, trumpam išsklaidydamas troškų pelėsių kvapą. Drėgnos dėmės ant lubų palengva blyško ir šį rytą netgi buvo galima atpažinti sienas esant sunokusio persiko spalvos; visai tokias, kokių kadaise troškau.
Kai pirmą kartą įžengėme į šį butą, buvo lygiai toks pat saulėtas rytas. Atrodė, kad šildo ne saulė, o pačios sienos. Kad jos skleidžia karštį, kurio buvo taip išsiilgęs amžinai sužvarbęs mano kūnas. Sunkūs akių vokai tada visiškai atidengė mano smalsias akis ir, rodos, regėjau, kaip jose atsispindi tasai sienų geltonis, vienišas langas ir dar vienišesnė tamsaus medžio komoda pristumta prie jo.
Nemačiau nei apsilaupiusių dažų, nei braškančių lango rėmų.
O gal tada viso to ir nebuvo?

***

Metas eiti.
Jis nemėgo saulės. Ir šį rytą atėjo čia dar tada, kai nekenčiamą šviesulį danguje dar slėpė ryto migla. Sužvarbęs ir peršlapęs nuo rytinės rasos, jis šiaip ne taip atbrido į ežero pakrantę, kad galėtų pajusti skausmingą vienatvę visu jos stiprumu. Jis žinojo, kad pagieža, pyktis ir nerimas sklaidysis sulig pirmais saulės spinduliais, kurie tapačiai su rasos lašais išdžiovins ir ašaras; ir jis vėl ims ilgėtis jos vaikiško žvilgsnio, negrabių judesių ir juokingų išraiškų.

Išsisklaidžius dūmams išnyksiu ir aš.
Tai ne aš, jei gali mane paliesti. Ir aš nepriklausau tau, taip kaip nepriklausau niekam. Net ir sau.
Užvertęs blonknotą jis sugrūdo jį kuo giliau į kuprinę ir raukydamasis įsispyrė į šlapius sportbačius.
2011-02-22 22:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-08 20:35
Dvasių Vedlė
Parašyta, bet praktiškai nieko nepasakyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą