1 dalis: .Vieną naktį ant geležinkelio bėgių.

Stovėjau vidury geležinkelio bėgių. Basomis kojomis, delnais pridengusi akis. Girdėjau tik ošiantį mišką ir tylu, bet netolygu savo kvėpavimą. Į plaučius siurbiau naktį, o kai išdrįsau pakelti akis, mano žvilgsnis smigo tiesiai į menesieną.

Taigi. Aš nemėgau bėgių. Tačiau kiekvieną naktį, likus kelioms valandoms iki tragiškos mano žūties (ji niekada neįvykdavo), juos pamildavau. Tad niekad dorai neatsisveikinau, niekad dorai neišėjau. Beja šnekant apie išėjimą, tai aš tiesiog rošiausi būti lavonu. Mirtis man buvo įdomesnė, nei gyvenimas, taip pat kaip sekasas svarbiau už meilę. Kažin, rinkausi kairę ar dešinę?

Taigi aš niekad nesulaukiau traukinio. Visada nulipdavau nuo bėgių, atsiguldavau ant žolės prie pat jų.
Paryčiai. Girdėjau atriedant traukinį. Stebėdavau jį jau iš toli, atriedanti, seną traukinį... Toje pusėje visada kildavo saulė, nudažydama dangų rūžavai. Kai traukinys jau būdavo prie manęs, jis praskriedavo pro mane lyg pro mažą, mažūlyte šios visatos dalelyte. Tai būdavo tos minutės cahoso, per kurį sustodavo laikas. O aš drebėdama iš šalčio, įsikibus žolės šypsodavausi. Šypsodavausi, nes man patiko vėjas, tas stirpus vėjas, tas garsas, kuris širdį pripildydavo saldaus adrenalino.
Visada gulėjau šalia bėgių.

TAČIAU. Baltos mano kojos, niekada neklausydavo aš staiga atsistodavau ir lyg pamišusi bėgdavau iš visų jėgų, lyg ten toli, turėtų būti pasaulio kraštas, o traukinis būtų vienintelė išeitis atrasti tą pasaulio kraštą. Lyg turėčiau sparnus. Tiesą sąkant man patiko vėjas, prisimenu kaip bėgu iš paskos traukinio, mano plaukai plaikstosi vėjuje, o suknelė (taip taip, suknelė, norėjau mirti graži), taip pat plaikstėsi lyg norėtų mane apglėbti, tiesą sąkant ji buvo balta. Tačiau išsekdavau, krisdavau ant žemės. Susiriesdavau į kamuoliuką ir verkdavau.

Keista, bet tą naktį viskas buvo kitaip. Na taip... Prisipažinsiu bėgius aš vėl įsimylėjau iš naujo. Ir jau lėtai lipau nuo jų. Tačiau sustojau... Naktis buvo graži, nusprendžiau pasivaikščioti. Stebėjau savo basas ir baltas kojos, vos laikiau lyksvara. Aš šypsojausi, mano lūpos pdažytos ryškiai raudona spalva kartojo žodžius, tiksliau aš niūniavau linksmą melodiją.
Kas kart pertraukdavau tą melodiją monologu.
- Monika, Monika... Tu išsilavinus kale.
Ir ko čia šypsaisi, ar ne gėda? Prieš šitą naktį...
- Tiesą sąkant, jau senai nebejaučiau gėdos. Tiesą sąkant, tu tai žinai...
Taip ėjau ilgai, kol pamiršau apie traukinį, apie vėją apie tai, kas tapo tradicija, narkotiku, gyvenimo prasme... Ir dar daug kitų vaizdingų ir niekam nereikalingų apibūdinimų. Staiga išgirdau garsus, dundesi ir jau rošiausi lipti, gulti ant žolės ir daryti tai ką darau kiekvieną ankstų rytą. Bet kažkokia jėga, privertė mano kojas bėgti, aš bėgau ir man buvo taip baugu ir taip gera ir taip linksma. Traukinys artėjo,
bet mane tiesiog nešė, tiesiog skridau, aplinkui, liejosi vaizdiniai, jaučiausi lyg ant amerkietiškų kalenlių.
Traukinys artėjo,
aš vis dar bėgau, mano kojos, mano kojos nepasidavė.
ištiesiau rankas, jaučiau...
Traukinys buvo arti...
lyg sulėtintam filme, tik sulėtintai bėgau aš, plaukai plaikstėsi, o suknelė ne, lyg prieš mirtį. Staiga atsisukau į traukinio pusę ir pajutau, kad į mane trenkėsi stirpi jėga.
Nespėjau pasakyti ate.