Visą gyvenimą

Cigaretės dūmas smelkiasi į mane
noriu nužudyti savo gyvenimą
ir tave...
Bet man gaila, gaila
ne cigaretės kurios pelenus nusineša vėjo sparnas,
o laiko, negailestingai bėgančio į nežinią, laiko.
Kaip norėčiau būti vaikas
nepažįstantis gyvenimo ir tavęs,
nežinantis kas tai cigaretė, kaip norėčiau
būti...

Realybės rūmas stipresnis, pasidabinęs
kantrybe nugali mane ir pavirsta lietumi.

Cigaretės dūmai išsisklaido, žudiko
instinktas pamojavęs savo žavesiu
dingsta tolumoje,
bet tu, tu amžinai
liksi mano sodo karaliene!
Ir mintys prisotintos jausmų,
negailestingai,
kaip ir laikas, bus pirmesnės
už mane visą
gyvenimą.