Žibam iki rytojaus

Žibam kaip šviesaforai
kaskart dienai uždegdami žalią šviesą.
Klauso mūsų kalamas likimas
ir vidiniai kuždesiai
kurie dulkėmis nuo gatvių pakyla iki pačių
svajonių išbučiuotų,
krentančių žvaigždžių.

Mes gyvi, kol akyse užtenka ašarų.
Mano tavo širdis rytojų duždama pasitinka.

Kodėl žilsti, obelie?
Kitamet paukščiai sugrįš pilnais snapais,
plunksnose gąjumą nešdami,
visų pašautų brolių ir seserų
skausmu mosuodami,
kitų svajonių dirvą krauju tręšdami.
Kitąmet bus derlius, obelie.