Svogūnų sapnas

Vakar kažkas su meile ir rūpesčiu
Pjaustė milžinišką violetinį svogūną.
Užsimerkė ir šokdino lūkesčius:
Kaip skriejo ašaros, patempus lūpą!

Paspoksoti gražu, bet priežastis nesmagi:
Prasnaudė, ištrėmė palankią progą.
Palankesnių nebūna, kol žaidi
Surauktus antakius ir šypsenos stoką.

Kai sėdi prieš pilkšvą veidą,
Apsigaubęs dar pilkšvesne nuotaika,
Ir gryno oro įkvepi tada, kai leidžia,
Patsai tirpsti kaip vakarykštė nuovoka.

Bet tu žinai, kad netoli Baltoji karalienė,
Kuri negreitai įvarčius muš tavo kryptimi,
Todėl ir nekvepia nei žuvimis, anei žuviene:
Aštuoni užraktai,  paskui ir jūra su viltim.

Vakar kažkas su meile ir rūpesčiu
Pjaustė milžinišką violetinį sovgūną.
Užsimerkė ir šokdino lūkesčius:
Kažkam ta sniegena pakėlė ūpą...