Nedegę ugnimi

Nenorėjau būti blaškomas aš vėjų,
eiti vis norėjau tik tiesiu keliu.
Pasirodo, viską, kuo karštai tikėjau,
akmeniu šaltuoju pavadint galiu.

Žodis, buvęs pradžioje, netapo kūnu -
į šukes sudužo viltys ir svaja.
Sako kalviais mes savosios laimės būnam.
Taip. Galbūt... Bet netikiu aš tuo, deja.

Argi kas prišaukti kada nors galėjo
mėlynąją paukštę skęstančio balsu?..
Ašarom sužibę nuo likimų vėjų
gęsta mūsų prasmės, gęsta mūs visų.

Abstraktu pasauly viskas, pasirodo,
lyg žvaigždės kritimas iš rudens dangaus.
Veni, vidi, vici - šie sparnuoti žodžiai
ypatingai trapūs lūpose žmogaus.

Dulkėmis gyvenimą likimas rašo,
ugnimi nedegę - virstam pelenais.
Ieškoma tiesa, kaip paukštis iš miražo,
vėtroje ant delno mums nenusileis ---