Begalybė tuštumos

Mano sieloj liūdesys, del to, kad nėra Rojaus
Mano sieloj neviltis, kad nebus rytojaus
Mirties aš nesuprantu, kaip begalybės tuštumos
Kad neišauš nauja diena, kad nematysiu žalumos

O kas po to, po tos ribos, kai išeini?
Ar pasitiks kas ten mane, gal angelas, viltis šviesi?
Nejau energija mano būties, prapuls į Niekados vardu šalies?
O gal iš užmaršties laukimo, atgimsiu vėlei įsčiose gimimo?

Ir vėl ratu gyvenimas praskries, taip begalybę kartų,
O kur prasmė?