Vėl nusineš...

Vėl nusineš padūkęs vėjas
Visas viltis ir šypseną akių.
Ir vėl, iš kažin kur atskriejęs
Pavogs mane iš artimų žmonių.

Nuplėš jis tarsi silpną lapą
Mano mintis ir bučinį sapnuos.
Nuneš mane į tylų kapą
Nebemirgėsiu niekad aš žmonių veiduos.

Nebematys manęs savi ir svetimi
Ir Tavo rankos nebelies manęs daugiau.
O pas Tave ateisiu lietumi,
Tik Tu  nepyk, kas kartą vis rečiau...