Keturios durys

Tarp durų keturių, ne sienų, uždarytas
alsuoju savo noru, likimu,
brandžiai sudėtas giesmes giedu
ir laukt atsakymo nebegaliu.

Žudau save, žudau iš lėto,
kaip jūra plauna kopas nemarias,
o, tu, miela, prie mano šono kieto
bandai atrasti savo svajones.

Užmiršt, pakeist manęs tu negali,
užkalt ar užrakinti;
pati žinai – istorija gili
mūs protuos ir širdy miega.

Sprendimo, žingsnio tvirto
nelydi švelnūs žodžiai tie;
ir viskas, kas tau pasakyta
nuskrieja vėjo nešini.

Ir gal mes skriesime abu,
šiaurinio vėjo pagauti,
tik neaišku, tik neaišku,
ar nukrisime kartu
abu į tą pačią, kietą vietą.