Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sunku patikėti, bet ir šiek tiek išsilavinusiam bei skaičius pažįstančiam žmogui, yra tokių dalykų (ne tik tikinčiųjų susidarytame pasaulyje), kurie sveiku protu negali būti paaiškinti ir pažinti.
Prisimenu, dar vidurinėje mokykloje, lietuvių kalbos mokytojas A. Šileikis mums yra pasakojęs:
– Jei žmogus galėtų skristi didesniu negu šviesos greitis (apie 300 000 km/s), jis galėtų pavyti savo praeitį, pamatyti, sakysime, kaip vyko Žalgirio mūšis, kaip jis pats atrodė vaikystėje, ką jis darydavo ir t. t.
Sveiku protu buvo sunku tai suprasti ir suvokti, nes mes važinėjome su mašinomis, kurių greitis buvo apie 15 – 20 m/s. Neįžvelgiamais nykštukais, lyginant su šviesos greičiu, atrodo ir mūsų lėktuvų bei raketų dabartiniai greičiai. Taigi tenka susidurti su abstrakcijomis, kurių mes realiai negalime suvokti, t. y. išgirsti, pamatyti, palaižyti, prisiliesti. Ir vis tik mokytojo žodžiai buvo teisingi, nes astronomijos mokslas patvirtina, kad mes, Žemės planetoje, dar milijoną metų matysime tolimos žvaigždės švytėjimą, kuri yra užgesusi jau prieš 10 mln. metų. Kosmoso pasaulis nėra suvokiamas taip, kaip suvokiamas veiksmas ir jo pasekmės, kai mes, sakysime, užbrėžiame ir užpučiame įprastinį degtuką. Tas pats sakytina apie mikropasaulį su kuriuo susijęs atomo egzistavimas, apie šilumą arba karštį ir kitus daiktus bei procesus. Mes ne tik, kad negalime įsivaizduoti kas darosi su materija, kai ji pakliūva į milijonais ar milijardais laipsnių matuojamą karštį, bet mes sukūrę tokį karštį (jei tai būtų įmanoma), patys ištirptume ir pasklistume atomais, protonais, kvantais ir dar biesai žino kuo. Dėl to Saulę tenka tyrinėti tik labai iš tolo ir neartėjant prie jos, nes ten yra nepaprastai aukštos ir mums nesuvokiamos temperatūros, vyksta procesai naikinantys įprastines materialiojo pasaulio struktūras ir sampratas.
Mes pasiklystame ir negalime įsivaizduoti nei labai mažų, nei labai didelių dydžių ir ypač, kai prisieina operuoti jais. Tenka naudoti sveikam protui suvokiamais palyginimais, santykiniais dydžiais. Tokiais, kokius naudoja laukinis žmogus, kai nori pasakyti apie aukštą daiktą – o, jis aukštesnis už „didįjį medį“, arba apie nuotolį – o, iki ten bus dešimties dienų kelionė ir panašiai.
Taigi – mažieji dydžiai. Pradėsiu nuo vadinamojo singuliariojo taško, t. y tokio taškelio, kurį padedame sakinio gale. Tik mūsų singuliarusis taškelis neturi jokių mūsų įsivaizduojamų erdvės, laiko ir kitų matmenų, be to, tas taškas yra niekur – tokioje pat aplinkoje, kuri mūsų supratimu realiai negali būti nei įsivaizduojama, nei suvokiama. Aš suvokiu, kad kalbėdamas apie tai, bandau išmokti išgirsti visiškai nebylų žmogų, kuris nei girdi nei kalba, bandau išmokti matyti žmogų, kuris yra visiškai aklas, bandau išmokyti pažinti daiktus prisilietimu, kai žmogus neturi jokio lietimosi pojūčio. Štai ką aš bandau daryti aiškindamas, kas yra singuliarus taškas. Ir vis dėlto, jis yra ir jame telpa be galo daug be galo smulkiausių dalelių, sakysime protonų, kurie įeina į atomo branduolio sudėtį. Be galo daug – t. y. 500 mlrd. Jeigu tą skaičių išreikštume santykiniu dydžiu – sekundėmis, tai jas sudėjus, susidarytų pusė milijono metų. Tai va, dabar bent šiek tiek suprasime apie kokius mažus dydžius kalbama, nes jų į taškelį sutelpa 500 mlrd. Dabar pasakysiu dar didesnę kvailystę: įsivaizduokime, kad singliariajame taške sutalpiname visas mum žinomas ir nežinomas galaktikas su jų visomis planetomis ir kitais dariniais, t. y. visą kosminį pasaulį. Jeigu tai įsivaizdavote, tai galime kalbėti apie mūsų pasaulio iš nieko atsiradimą. Žinoma, tai yra beprotybė, nes singuliarusis taškelis, kuriame mes sutalpinome visą kosmosą, viduje neturi nei erdvės nei laiko matmenų, jų nėra ir jo išorėje. Kadangi mes to suvokti negalime, vadinasi jis yra niekur arba jo visai nėra. Taigi iki to laiko, kai jis buvo lygus nuliui (t = 0), kažkas kažkur buvo, bet tas kažkas nei mūsų protui, nei mūsų sąmonei nėra suvokiama, nes mes negalime pavirsti nei elektronu, nei atomo branduoliu, nei kuom nors kitu ir pajusti kur, kaip ir kada tai buvo. Taigi be laiko ir erdvės egzistavo kažkokia medžiaga (gal energija, gal dar kas kitas, ko mes nesame nei matę, nei girdėję) ir ji buvo mažyčiame taškelyje. Samprotauju – kas ten bebūtų, sunku įsivaizduoti, koks buvo to taškelio svoris ar jėga ir kur jis galėjo (mūsų supratimu) išsilaikyti, kokios jėgos jį galėjo veikti, kokie „vėjai“ jį nešiojo?
Tai tiek apie beprotybes. O dabar pradėsiu apie realybes. Mokslininkai šiek tiek pasiginčiję, nustatė, kad apytikriai prieš 14 mlrd. metų įvyko vadinamasis „didysis sprogimas“. Tas momentas ir bus žymimas – (t = 0), nes iki jo nei erdvė, nei laikas nebuvo žinomi, jie neegzistavo.
Kas vyko po to, jei beparašysiu, bus kitas straipsnelis, kurį pavadinsiu „Pati pradžia. “
2011-02-16 11:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-04 18:03
Mėlyna Plaštakė
Labai moksliška.Tokių temų gerbėjams būtųgardus pyrago kąsnis.Aš,asmeniškai,ne gerbėja šitos temos,bet.. straipsnelis geras,įdėta pastangų,..Gal ir sukelia kiek nuobodulio,bet juk tai mokslas! visada yra kur tobulėti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-18 17:06
barsas
Mat kaip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą