Kiek daug laiko mes praliaidžiame tylėdami,
Netardami nė žodžio,
Amžiams užsislėpę
Pabėgę nuo visų...
Kaip norim garsiai rėkti,
Šaukti vardus tų,
Kurie nežinion prapuolė
Ir negrįžo iš tylos kapų...
Bet mes tylim,
Širdis draskom
Ir nors labai norim,
Bet nieko neišmąstom...
Nagi! Laikas mums prabilti,
Ašaras sūrias ištrinti,
Prisiminti tuos vardus
Kur širdy išliko...