Seku aš pasaką...

Šiltas vakaras, protarpiais lijo,
Mes sėdėjom po medžiais abu.
Vėjas medžių šakom nuvilnijo,
Tu ruošiesi klausyt paslapčių.

  Aš paseksiu tau pasaką tylią,
  Tu klausysies jos ligi aušros.
  Jei akis tu užmerksi nebyliai,
  Laužo šviesa - tau šilumą duos,

Aš kalbėsiu apie šiltą naktį,
Apie ežerus, upes, vaikus.
Apie tai, kaip lengva netekti,
Ir surasti tą kas svarbus,

  Aš tau seksiu, kaip keliasi saulė,
  Ir kaip gimsta laukuose gėlė.
  Kaip alyvų žieduos laimę rasti,
  Ir kaip žūsta nuo dalgio žolė.

Tu išgirsi ir apie ramybę,
Apie šokančias kojas kartu.
Apie tai - kas manoje širdyje,
Jau pavirto kietu ledu.

  Tu išgirsi, kaip šypsosi laimė,
  Kaip sudūžta stiklinė lėlė.
  Nesakysiu, tik kas yra baimė,
  Ir kaip skaudžiai ikąs dilgėlė.

Mielas namas, ir šnekantis miškas,
Vėjo gūsis ir lapų krūva.
Apie didelį lietų ir kitką,
Tu išgirsi pro lūpas manas.

  Paklausyk, kaip išnyksta šilojai,
  Arba žūsta iš meilės širdis.
  Pažiūriu į tave - tu miegojai,
  Tu miegojai užmerkus akis.

Užmigai tu miegu neišgirdus,
Visos pasakos mano švelnios.
Aš globosiu tave, kad pakirdus,
Nesušlaptum nuo ryto rasos

  Kai nubusi manęs neberasi,
  Aš tau liksiu išnykęs naktį.
  Ir kaip gaila, kad tu nesuprasi,
  Kas paliko manojoj širdį.

Atsikėlusi rasi šį laišką,
Parašyta švelnia šiluma.
Jame rasi tu mintį gan aiškią,
Tu, mergaite, paliki mana...