Buities sūkury

Rašymas, taškymasis mintimis, juodu rašalu ir baltu pienu. Tai spazmuojantis protas žmogaus, ieškančio atsakymų į svarbiausius buitinius klausimus. Be taisyklių, be kalbos, rėkiant, staugiant iš vidaus, iš pilvo, žvėries gerklės. Kaip ir kaip norisi jausti gyvenimą - minkštą, šiltą, ir lengvą kaip samanos, bet viskas baigiasi virtuve, koridoriaus durimis arba besisukančiu elektros skaitikliu.
Kasdieną veržiames lauk iš savo kalėjimų, bet nesam pežengę vidinių sienų. Mes kaip kruoščiai supakuotos dovanėlės, saugomos nuo aplinkos, nuo akių, skirtumas tas, kad ne kažkas, o patys užsiklijavom. Susirinkom gėles, užsitraukėm užuolaidas, bet spektaklio taip ir nesuvaidinom. Jis buvo perkeltas į fantazijų rūką, aptemusios sąmonės plutą. Iš čia ir kilo noras juodu rašalu užfiksuoti minčių sugeltą akimirką, pateikti ją kambario temperatūros, kad lengviau suvirškintų išburkusios, suminkštėjusios, gilintis nelinkusios SMEGENYS.