Laiškas (R.V.)

berods rytinis metas gerti kavą
nakty beišgaruojantis sandalas
nusimetam dar vienus veidus

visai šalia

dreifuoju kylančiam ūke
paskutiniam gurkšny visko
kas liko
iš vieno salyklo viskio ---
kartokas medžio skonis
į tylią beprotybės salą

beveik dabar ir čia
laukinis stepių vilkas
braido po mano sielą
pripildo saujas nieku
besvoriu ilgesiu
vienatve
galbūt tavim

išsklęsiu virš Rytų
sūrių nuo prakaito lūšnelių
bemiegiu šilko siūlu
prarandant viską
kas reikalinga
ir nereikalinga
atsidedant į šalį
tik tikėjimą
į savo meilės dievus

tai tiek šįkart
turbūt
iki