mano lietus verkti nemoka,
bet visvien susigūžia ir bando kūkčioti.
tarsi imituodamos raudą, iškrenta rasos.
priliečiu - ir netolsta.
jis jau netolsta…
ir kartais taip nejauku,
kai mes tokie trapūs,
kai pavagiu visus lietaus veidus
ir lieka
tik mėnesiena
bet tada manuosius pavagia jis
ir nelieka
vienatvių