Rašyk
Eilės (72398)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10379)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Vaikystėje, kai dar mokėjau būti vaiku, nuolatos pridarydavau kitiems rūpesčių. Suaugusieji sakydavo.. Bet gi kad rūpesčių, aišku, atrodė tik jiems, suaugusiesiams. Surambėjusiems, apsistačiusiems, išbrinkusiems galop juk rutinos nualintosios fantazijos savininkams. Man, tuo tarpu, tie jų įvardijami rūpesščiai būdavo gi visai ne kad rūpesčiai, ne. Veikiau pramogos. Salsvos mažyčio berniuko džiaugsmelės sekundės, minutės, valandos, savaitės, mėnesiai ir dideliam suaugsiųjų siaubui net metai. Absoliutaus vėjavaikiškumo ekskursai.. Vaikystėje, kai dar mokėjau būti vaiku, socialinio ditirambio neįtakojamas galėjau padaryti betką. Ir patikėkite, toje niekeno žemėje buvau specialistu.
Kartą, kai nenutuokiant tėvams, bet jie patys kvailiai, mane juk planuotai pagimdė, vadinas, turėjo žinoti, kas aš per velnias.. Namuose paliktas vienas, spėju savaitgalį ar gal kokią šventinę dieną, nes į mokyklą man nereikėjo. Į jų varganą, dviejų kambarių, net ne jų, o valstybės ir ne butą, o, teisingumo dėlei, pašiūrę tiktai gi. Nes nebuvo joje nė patogumo.. Bet ne esmė, kita vertus. Taigi, kartą į tą rezonansą kai laukan išlipęs pro mano kalibrui ir tik gi mano kalibrui anais laikais prieinamą orlaidę, užrakindavo mane, manydami, kad kitaip nei pro duris neišeisiu, parsivedžiau į svečius benamį šunelį. Kuriam, beje, manosios durys į vidų tvirtovės taipogi, ne tik kad gi tiko, bet dar ir patiko! Nes, rodos, jog iš keturkojo draugo pusės nepamenu, kad veikiant įvardintuoju būdu būtų būt nuskambėję kokių nors suaugusiesiams būdingojo nepasitenkimo gaidelių.. Taigi dėl to nuo netikėtai namo sugrįžusio tėtės diržu gavau pasidžiaugt per sėdynę kaip reikiant. Po ko, atslūgūs ašaroms, alsuodamas, turbūt, kažkuo į pyktį panašiu. Net nežinau. Žodžiu, afekto būsenos.. Nusprendžiau visiems tuometu kaimynystėje mano ponioms ir ponams pademonstruoti gi kaip mane pamylėjo aistringai beauklėjantis tėvužis.
Visi Gandrų gatvėje žmonės tąsyk pro langus it susitarę išlindę veidais ekspresionistais pabūt sugalvojo, kai jiem užtaisiau tą spektaklį. Beproti katine, sakau, greit lipk žemyn! Girdėjau mamą savo apačioje lojant. Tėvužis, tuo metu aišku, kūrybai, besmilkindamas cizelę, jau ruošėsi pjedestalą. Na, palauk man, nulipsi.. Cituoju. Ne, bet, o jeigu rimtai.. Pamėginkim įsivaizduoti. Kažkoks ten mažas vijurkas siūbuojančios liepos viršūnėje įsitaisęs be baimės nukritus patapti bifšteksu, pliku užpakaliu it vėliava moja, raudonu, raudonu! Gi priedo dar į iš mokyklos sandėlio, vis vien dulkėjo jis tik ten, nugvelbtą garsiaklabį muzikaliai suintonuodamas: Į pasaulį einu aš, grožėkitės žmonės! Tėvužio ištrintas purvams pražutingos ragožės! Švarutis dabar aš dangus apsiverks! Grožėkitės žmonės! Ne vaikas, bet angelas aš! Juk inspiruoja kūrybai..
Sulupo absoliučiai! Maniau, kad jau viskas, užkas. Deja, nežinau dėl kokios priežasties, karščiausią sekundę vyro ūpas prieš vaiką savo atlėgo. Bjaurybė ne tėvas, galvojau aš tąsyk. Ir gi būtų buvę dėl ko.. Jog neatsiklausus parsivedžiau į namus geriausią žmogaus draugą. Man juk dėmesio trūko. Ar galite patikėti? Kad šitaip su savo paties vaiku pasielgti.. Reikėjo jam mane tą sykį geriau užmušti. Nes, jei būčiau žinojęs, kad tas įvykis, o paskum gi ir daugelis kitų dabar, tiesa, jau praeity, prie šito mėšlinų tekstų rašymo meistro mane atplukdys, aš save pats, savom rankom.. Kita vertus, vaikystėje, kai dar mokėjau būti vaiku. Juk nebuvo to blogo, ko nemokėčiau paversti geru. Na, o dabar.. Ar dabar dar gebu išsiversti?



uostinėtojas
2011-02-15 14:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-15 15:50
pilkė_
Bėga voverytė medžiu aukštyn... viena šaka pabėgėja, kita, vėl šoka ant kamieno, vėl aukštyn... ne, vėl šaka. Gerai, kad bent apskritai tą viršūnę pasiekė. :))
Man toks pasakojimo stilius patinka. Su paklydinėjimais. Atrodo, kad pasakotojui taip sunku, taip sunku išlaikyti tą mintį... :)
Bet kad tikrai būtų geras tekstas, reikia dar daug dirbti. Ir apsispręsti, kam tiek paklydimai reikalingi - ar tik informacijai suteikti (tokiu atveju tekstą reikėtų kurti kitaip); ar estetiniam poveikiui (tada dar dirbti, ypač su skyryba); ar skaitytojo šypsenai. Tada... galimybės neribotos :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą