Senis

Paprastai dienoraščio nerašau., bet nuo vakar mano gyvenime niekas nevyksta paprastai. Todėl tikiuosi, kad rašydamas, galbūt suprasiu, kas įvyko. O gal tapsiu garsus...
  Aš Key, 25 metų bedarbis, gabus su užrakintomis spynomis. Ypač mašinų ir butų. Vakar pakeliui į parduotuvę atsitrenkiau į benamį. Pasiutau. Kažkoks senis griuvinėja ant žmonių. O jau dvokė! Na žodžiu aš jį pastūmiau, dar ranka už kažkokio pakabuko užkliuvo. Jis mane pasiuntė velniop. 
-Dvėsk, tu susiraukšlėjęs drieže, - drėbiau. Jis ir užnešė į driežą, toks sudžiuvęs, plėmuota oda.
- Patinka driežai, vaike? – sukrizeno senis. - tada būk vienu iš jų! – išsitraukė kažkokius karolius ir pradėjo dainuot kaip psichas. Kažkokias užsienio nesąmones. Norėjau išvadint daunu, bet aptemo akyse, aš nualpau.
  Pramerkęs akis pamačiau, kad guliu ant smėlio. Kas per velnias, atsijungiau tai gatvėj. Atsisėdau, apsidariau. Dykuma. Pagalvojau, ar prieš išeidamas iš namų nerūkiau žolės. Ne. Vadinasi ne haliucinacija. Atsistojau ir vėl parkritau. Tada pastebėjau, kad pasikeičiau. Žalia oda ir rankos su 6 pirštais. Kojos ilgos, raumeningos, krūtinė plati. Paliečiau veidą. Ne veidas o driežo snukis. Tas senis... Šoką, kad esu driežažmogis, greit įveikė karštis ir troškulys. Visose pusėse dykuma. Vienoj pusėj lyg ir mačiau dūmus. Kur dūmai ten stovykla, o joj turi būt vandens. Svirduliuodamas nuėjau link dūmų. Tik radau ne stovyklą, o visą miestą. Tiksliau kažką panašaus į tuos dykumų miestus, kur per teliką rodė. Dūmai ėjo iš aikštės. Visas miestas buvo pilnas driežažmogių. Didelių, mažų, senų. Dauguma buvo apskurę, o kai kurie atrodė kaip tie bičai iš filmų apie gladiatorius. Apsikarstę kažkokiom odom, su herbu ant nugarų. Nešiojosi dvipusius kardus, kaip Darth Maul iš Star Wars, tik kaulinius. Ir tie gladiatoriai tampė pintas dėžes pilnas didelių kiaušinių. Norėjau paprašyt, kad kas duotų atsigert, bet minia mane nusitempė iki pat aikštės. O ten gladiatoriai statė dėžes prie didžiulio laužo. Dar aikštėj buvo turtingas senis. Storas, vienintelis vilkėjo visiškai švarias odas, ir ryškiai niekino minią. Tada atsisuko į gladiatorius ir kažką pasakė caksėjimais ir  švilpimais. Kariai paėmė dėžes ir ėmė mest kiaušinius į laužą. Tada iš minios iššoko jauna driežė su kauliniu peiliu ir švilpdama šoko ant senio. Du kareiviai sugavo ją, pargriovė ant žemės ir bandė nusmeigt. Aš ne zoofilas, bet ji buvo graži. Žiauriai graži. Nė nepajutau, kaip šokau ant kareivių. Pakeliui užkabinau senį ir jis tėškėsi į patį laužą. Driežai sujudo, tie kurie stovėjo arčiausiai griebė dėžes ir ėmė bėgt. Sargai paleido driežę ir nubėgo iš paskos. Keli gesino senį.
- Bėgam! – sušvilpė mergina ir griebė mane už rankos. Nustebau supratęs, jog kalbą suprantu, nors ji ir neįprasta.
Mes dusdami bėgom tarp olų-namų iš molio. Galiausiai sustojome prie vieno namo, ji nedvejodama įėjo vidun. Aš sekiau – tiesiog nebuvo kur daugiau eiti. Mergina patraukė vietinį kilimo variantą, nukasus smėlį, pastūmė pintą plokštę ir aš pamačiau angą į rūsį. Driežė įšoko į angą, aš nusekiau paskui ją. Rūsys buvo pilnas koridorių, molinėmis, negrabiai statytomis sienomis. Ėjome neilgai, kol priėjome salę pilną driežų. Vienas iš jų, tikras Švarcas stovėjo aukščiau ir kalbėjo kitiems.
„Mes turime teisę valgyti, o ne badauti. Teisę turėti daug sūnų ir dukrų. Neturime stebėti, kaip dega mūsų vaikai. Kovokime už teises! “
- Tai An-hai Kar, mūsų vadas. Jis labai apsidžiaugs, sužinojęs, ką padarei, - pareiškė mergina. Norėjau paklausti ką tokio padariau, bet mane nustelbė Kar balsas:
- Tegu dega jie ir jų vaikai! Tegu jie miršta iš bado! Iškovokime geresnį gyvenimą!
Tada jis nulipo nuo pakylos ir nuėjo į už jos esantį kambarį. Driežai šūkavo ir plojo. Mergina nutempė mane į kambarį:
- An-hai, atvedžiau tau didvyrį. Jis padėjo atgauti kiaušinius. Ir jis bandė nužudyt As-tai Haim. – Pristatė mane driežė. Norėjau paprieštarauti, kad jokio Haim nežudžiau, bet nespėjau.
- Sveikas atvykęs į Laisvės Lizdą. Ačiū už pagalbą. Pasakyk, kaip man tave vadinti, karį?
- Key, – pasakiau nepagalvojęs. Taip prisistatau nuo zonos laikų.
- Šviesusis. Įdomus vardas (“Key” jų kalboje reiškė “šviesa”).  Tikiuosi prisijungsi prie Laisvės karo?
- Aš net nežinau, ką padariau. Esu iš toli. Prieš ką ir kodėl kariaujat?
- Iš toli? – vadas nužvelgė mane visu ūgiu. – Bandom nuverst Imperatorių As-tai. Jis valdė šalį, dar prieš mums gimstant. O nesenai pradėjom badaut, tad jis išleido “vieno jauniiklio” įstatymą. O visą kiaušinių perteklių paima Sargai ir degina aikštėj. Mes jį nuversim ir įvesim savo valdžią. – baigė jis su šypsena.
- Ir niekuo nesiskirsit nuo jo – išsprūdo man. Kar veidas persikreipė jis griebė peilį ir mėgino perpjaut man gerklę, bet prisidengiau ranka ir ant jos atsirado žaizda. Ant žemės ėmė lašėti melsvas kraujas.
- Kaip drįsti taip kalbėt?! Aš ne As-tai! Aš kovoju už laisvę ir teisingumą!
- Idiote! – mane įsiutino jo bukumas. – Nejau nematai? Jis kankina jus, tu kankinsi jį. Jis degina jūsų vaikus, tu nori degint jo. Kuo tu kitoks, kuo tavo žiaurumas teisingesnis nei jo? Tu tik dar vienas valdžios norintis tironas, ne gelbėtojas.
Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane išpūtęs akis. Ne dėl to, ką sakiau. Mano kūnas trūkčiojo ir mirguliavo. Darėsi silpna.
-Tu sužeidei Saulės Sūnų – suspiegė driežė. - Jis atėjo padėt o tu jį sužeidei. Jis sako tiesą, tu žiaurus.
- Meldžiu, Šviesusis neišeik. Išmokyk mus, pasakyk ką mums daryti? Kaip būti teisingais? – abu suklupo prieš mane. Kitu atveju būčiau tuo pasimėgavęs ar nesakęs nieko, bet mane paveikė merginos akys. Pilnos vilties, pasitikėjimo.
- Kankindamas kitus nieko nepasieksi. Jei nori gauti, turi duoti. Tai šventa tiesa. Dėl laisvės kovokit ir As-tai nuverskit. Jums nereikia imperatoriaus. Spręsti turi visi.  – Norėjau sakyti dar kažką, bet aptemo akyse. Garsai aplink mane nutilo.
Atsibudau toj gatvėj kur nukritau. Mane apžiūrėjo greitosios medikai ir paleido namo.
  Šiąnakt nuvijau vagį nuo kaimyno mašinos. Baigęs rašyti eisiu tartis dėl darbo. Jei pavyks statysiu į duris spynas. Jei pakeliui bus valkatų, duosiu jiems smulkių. „Dalinkis ir su tavimi dalinsis“ primena randas ant rankos.