Bomžas dykumoe

Niekados netikėti, niekuo nepasitikėti, nieko nemylėti, nelikti įskaudintam; suprantu, įskaudintojo žodžiai, jie jau nebeturi prasmės, kaip kad siela nebeturėjo ramybės. Tačiau čia viskas kitaip, čia nėra kuo tikėti, ar ko tikėtis, nėra kuo pasitikėti ir nėra ko mylėti. O visgi myliu, šią niekam nepriklausančią ir dažnai tai parodančią gamtą.
Anas pasaulis buvo ne mano, nedraugiški žmonės, jų keliamas triukšmas, jų išsakomos ar akivaizdžiai nutylimos nuomonės, jų aklumas, mano mylimos gamtos teršimas... Čia jų nėra, čia tik smėlis, kiek toliau pakrantė, kurioje jei pasiseka galima sumedžioti ryklį. Bet dažniau tenka pasidžiaugti smėlyje sugauta gyvate. Blogiausiomis dienomis ieškau bent mažiausio kuokštelio karčios žolės. Manoji gamta neverta pasitikėjimo, kartais ji per daug žaisminga, tačiau niekada neįskaudina, kartais prasčiausiomis dienomis ji mane nuramina, pasirodydama visu grožiu, pildama stiprų lietų virš mano dykumos, ir aš atsigaunu, ir atsigauna nemirtingieji sudžiūve dykumos augalai, pražysta mažais žiedeliais, primindami apie anuos kraštus iš kurių pabėgau dėl daugybės priežasčių.