Stebėtoja 3

Prisiminimai

Liesas gydytojas suėmė mane už alkūnės ir išsivedė iš laboratorijos į šviesesnę patalpą. Privedė prie lango ir paleido.
- Na, Cile, pažvelk į pasaulį!
Užuolaidos prasiskleidė ir aš išvydau plačią, saulės nutviekstą gatvę. Pro šalį lėkė automobiliai, skubėjo žmonės. Buvo nuostabus pavasario rytas, kai kylanti saulė negaili šiltų spindulių sprogstantiems medžių pumpurams.
Iš mano akių nuriedėjo ašaros.
- Poryt tave išleisime. Per tą laiką atliksime dar keletą tyrimų.
Negalėjau atplėšti žvilgsnio nuo puikaus reginio, kurį mačiau pirmą kartą savomis akimis, tik gaila, kad pro platų palatos langą.
- Ar Kasijus ateis?
Norėjosi vėl išvysti jo nuostabiai gražų veidą, sidabrines akis. Jo veidas iškilo man prieš akis ir pajutau nenusakoma malonumą.
- Šiandien jis užsiėmęs, tačiau mus aplankys Morgana.
Sudrebėjau. Vien išgirdus jos vardą jaučiausi, lyg į spąstus įkliuvęs bejėgis žvėrelis.
- Na, kol kas, palieku tave ilsėtis.
Keistas riešo kaitimas ir perštėjimas trukdė mėgautis vaizdu. Plati apyrankė darėsi ankštoka ir nepatogi. Po ja pajutau judesį, lyg kažkas rankoje būtų suspurdėjęs. Kol kas nežinojau kam šis daiktas reikalingas ir ką jis dengia, bet panašų turėjo ir Kasijus tik kitokios spalvos. Mudu buvome lyg paženklinti. Kaskart vis stipriau jutau, kad mano mintis nori valdyti dar kažkas, ko nematau, bet suvokiu, kad nešioju jį savyje.
Staiga pasidarė silpna, akyse aptemo ir neatlaikiusi galvos svaigimo susmukau prie lango. Vienas po kito iškilo vaizdiniai. Jaučiausi, lyg vis dar gulėčiau kokone, pajungta prie aparato teikiančio informaciją. Tačiau šie vaizdiniai buvo kitokie.

- // -

Tamsu ir ganėtinai vėsu taip, kad esu priversta susigūžti. Virpėdama ir kalendama dantimis dairiausi tikėdamasi išvysti bent menkiausią šviesą. Rankomis grabinėdama orą tipenau į neaprėpiamą tamsą, kol už kažko užkliuvusi suklupau. Atsirėmiau į aštrius akmenis ir pajutau kaip vienas jų įsirėžė iki kraujo. Ten kur lietėsi mano ranka, išvydau silpną švytėjimą. Atsargiai nuritinau nedidelius akmenis į šalį praplatindama plotelį, kol švytėjimas paryškėjo.
Geltoni ilgi ir trumpi kirminai, susiraizgę lyg siūlai, tingiai krutėjo įžiebdami vis ryškesnę šviesą. Niekada nemačiau tokio grožio. Švelniai pirštais timptelėjau už ilgesnio siūlo, kuris šiek tiek nusitepė mano krauju ir tapo pusiau rausvas. Kūną užvaldė jausmas lyg gyvis būtų mano dalis. Vėsus ir be galo švelnus kirminėlis rangėsi manam delne siekdamas kraujuojančios žaizdos. Prišliaužęs godžiai siurbdamas kraują spraudėsi į ją. Pajutau nemalonų dilgčiojimą ir perštėjimą, išsigandusi, kad įlįs per giliai krestelėjau delnu į būrį besistiebiančių gyvių.
Staiga prieš akis išniro juodai balti sportiniai bateliai. Lėtai pakėliau galvą mėgindama įsižiūrėti į tamsią žmogystą.
Išgirdau spragtelėjimą ir įsižiebusi šviesa apžilpino mano akis.
- Ką čia tamsoje darai ir taip arti šachtos?
Sutrikau išgirdusi Kasijaus balsą. Sudrebėjusi pažvelgiau į nukreiptos šviesos apšviestą tamsų žiojėjantį plyšį, kuris buvo vos už poros žingsnių.
- Tu pusnuogė, tokiame šaltyje?! – Lyg geriau įsižiūrėjęs užriko, - gal tu vaikštai per miegus?
Nesupratau, kur tiksliai aš randuosi ir ką veikiu, tačiau šaltį jutau puikiausiai.
Kasijus nusivilko striukę ir pasilenkęs apgaubė ja pečius.
Vis dar klūpėjau lyg įbesta. Norėjau padėkoti už striukę, bet ištariau visai ne tai apie ką mąsčiau.
- Kas tai?
Dar labiau sutrikau išgirdusi ne savo balsą ir ne savo išreikštas mintis. Užplūdo jausmas, lyg tūnočiau ne savame kūne. O gal kaip tik kažkas kitas tūno manajam? Apėmė panika norėjosi rėkti, bėgti, net pravirkti, kad tik kas paaiškintu kas čia darosi?!
- Kur? – Susidomėjęs Kasijus priklaupė šalia.
- Štai, pažvelk, jie švyti. – Kalbėjo ne mano balsas.
Įsiklausius atrodė pažįstamas, tikrai girdėtas. Iš tos baimės negalėjau atsiminti kieno jis.
- O, - sunerimo Kasijus, - tu susižeidei.
- Nesirūpink, man viskas gerai. Pažvelk į šiuos švytinčius gyvius, kas tai? Ar esi ką nors panašaus matęs?
- Tai tikriausiai kokie naktiniai kirminai. Gal čia kokia reta rūšis. Nežinau, brangioji, geriau einam į stovyklą. Tu sužeista ir sušalusi.
- Negi tau neįdomu?
- Ateisime pažiūrėti ryte. Pažadu.
Kasijus viena ranka apglėbė ir kilstelėjo padėdamas atsistoti kūnui. Nežinojau kam jis priklauso man ar kitai moteriai, kurios vardas, regis, stovėjo ant liežuvio galo. Bet puikiausiai supratau, kad šis kūnas Kasijui buvo ypatingai svarbus, jis rūpinosi juo, apdovanojo švelnumu ir šiluma.
Vedama stovyklos link žiūrėjau po kojomis ir svarsčiau, kaip galiu justi kiekvieną prisilietimą, atlikti tam tikrą veiksmą, bet negalėti išsakyti savų minčių. Lyg būčiau uždaryta pasąmonės kertelėje. Atrodo, kad būtų leista tik stebėti, bet kartu ir dalyvauti veiksme.
Kažkoks vikrus padarėlis pralėkė pro mano kojas. Stabtelėjau. Norėjau čiupti iš Kasijaus prožektorių ir apsidairyti, bet sugebėjau tik pažvelgti į jo ranką.
Kasijus pagavęs mano žvilgsnį lėtai ištiesė ranką. Nedrąsiai į ją įsikibau. Tą akimirką supratau, kad su šiuo vyru visada būsiu saugi. Stipriai tvaksėjo širdis, kūnas iš vidaus ėmė kaisti ir pamažu pamiršau supanti šaltį. Vyras švelniai prisitraukė mane arčiau ir atgniaužęs pirštus apglėbė per liemenį. Patenkinta įsikniaubiau į jo krutinę ir patraukėme tolyn.
Kai grublėtas, akmenuotas kelias baigėsi po kojomis jutau minkštą samanotą žemę. Kiek tolėliau išvydau liepsnojantį laužą. Mes jau visai arti stovyklos. Ėmiau šiek tiek nerimauti, neįsivaizdavau kiek joje žmonių. Aplamai nesupratau kas su manimi vyksta? Kodėl visa tai turiu išgyventi kažkokios moters kūne? Mėgautis Kasijaus dėmesiu skirtu ne man, o šiai moteriai, kurios kūne aš įkalinta. Būtent taip ir jaučiausi, lyg kalinė nubausta už baisią nuodėmę. Ką reikia padaryti, kad grįžčiau į dabartį? Į palatą, kurioje vos prieš keletą akimirkų gėrėjausi vaizdiniais pro platų langą. Kiek visa tai tęsis?
Kažkoks vėsus padaras vikriai užsliuogė mano koja ir apsivijo aplink kaklą. Iš išgąsčio suspiegiau ir atsitraukusi nuo Kasijaus rankomis suėmiau savo kaklą.
- Nuimk jį nuo manęs! Nuimk! – Klykė moters balsas, nagais draskydama slidų, minkštą ir vėsų gyvį, kuris po truputi šliaužė smakro link.
- Kas tau? – Švitindamas prožektoriumi man į akis sunerimo vyras.
Norėjau šaukti, kad mane dusina. Kad ją dusina, bet moteris tik springdama klykė. Jaučiau šleikštų skonį burnoje. Tas padaras jos burnoje?!
„ Ištrauk jį! Kasijau, ištrauk! Meldžiu! ” – klykiau jausdama šleikštulį sumišusi su krauju.
Dusdama susverdėjau ir nugriuvau ant žemės. Aštrus skausmas draskė mano galvą. Akyse šmėžavo išsigandusio Kasijaus veidas, netgi tada jis atrodė žavus. Jutau, kaip jėgos mane apleidžia ir pamažu prarandu sąmonę.
- Mieloji, kas tau?! Padėkit! Gelbėkit! – Šaukė Kasijus, - Morgana! Nepalik manęs!
“ Morgana... ” – skausmingai atsidusau.

- // -

Atsipeikėjau ant palatos grindų, šlapia nuo prakaito, rankomis įsitvėrusi už kaklo.
Palengva atgniaužiau pirštus, giliai įkvėpiau ir išsitiesusi pagulėjau kol nustos daužytis širdis.
Kaklą degino, smilkinius gėlė, gerklė buvo išdžiuvusi. Susivokiau, kad prieš savo valią galėjau sau pakenkti. Kas gi čia įvyko? Tai nei kiek nepanašu į informacijos tiekimą gulint kokone. Tai tikrų tikriausias prisiminimas, bet kieno? Morganos? Ir kodėl jis buvo skirtas man?
Virpančia ranka įsitvėriau į palangę ir pamėginau atsistoti. Tačiau suglebęs, nukankintas kūnas neįstengė net atsisėsti.
Akyse ėmė tvenktis ašaros. Kelis kart greitai sumirkčiojau bijodama pravirkti.
Už palatos durų girdėjosi žingsniai. Norėjosi prisišaukti pagalbą, tačiau gerklė buvo tokia išdžiuvusi, kad balsas užstrigo kažkur joje. Tikriausiai prireiks šiek tiek daugiau laiko kol atsigausiu.
Kaip aš galiu tikėtis, kad sugebėsiu įvykdyti visas liepiamas užduotis, jei jau dabar jaučiuosi bejėgė? Nevilties iškankintą širdį pervėrė skausmas.
Kelis kart įkvėpiau ir sukaupusi visą dėmesį skyriau tai nakčiai. Svarsčiau, kas įvyko su Morgana? Kas sieja ją su Kasijum? Ir kas per padaras ten buvo?
Kairysis riešas vėl perštėjo, ėmiau nervintis. Norėjau nuplėšti apyrankę, tačiau susitvardžiusi sukaupiau jėgas ir akimirksniu atsidūriau ant kojų. Akimirką visa tai pasirodė taip paprasta, bet tą pačią akimirką mane sukaustė baimė.
“Morgana. Ji ateina. ” – Nuskambėjo Kasijaus balsas mano galvoje.