Ša!

Ša!... Kažkas sudužo, ar girdi?
Ne?... Atleisk, užsimiršau,
Tai dužo manyje.
Apsivertė, suvėlė viską lyg pat šaknų...
Klausi taip vaikiškai ir tyliai: „kokių? „
Ne, ne, ne plaukų,
Lyg minčių gelmių.

Ir taip netikėtai, ir staiga
Ėmė kaltis šaknis geltonai
Ir stiebtis lyg liemens horizonto takų.
Išbluko spalvos iš juodos:
Raudonai, margai, mėlynai,
O apavas dingo nuo pėdų...

Ir ėmė šildytis pirštai,
Žolių pataluos,
Smėlio delnuos...
Ir kūnas sustabarėjąs lauke,
Buvo artimas medžiams savo ramuma.
Ir jei ne deginantis lūpų raudonis,
Būtų kūnas pavirtęs medžiu...