Rašyk
Eilės (72398)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10379)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Senos sodybos kieme, prie šulinio palei apgriuvusį tvartą, stovi seni apdžiūvę gluosniai. Jų kamienų vienas neapglėbtum - tokie jie yra dideli. Kamienų žievė vietomis sutrūkusi, nusilupusi, aplipusi visokia smulkia gyvastimi: vabalėliais, kirmėlytėmis, muselėmis, drugeliais. Šakos tvirtos, gyslotos, kaip žmogaus rankos, lyg maldai iškeltos į dangų. Ant vienų dar virpčioja nuo vėjo pailgi lapeliai, kitos jau negyvos, sudžiūvusios: iš tolo šviečia išbalintos saulės, lietaus ir vėjo. Dar prieš keletą metų šie medžiai skleidė šilumą, buvo užuovėja nuo aršių šiaurės vėjų. Bet dabar ... nebėra energijos, jėgos, kuri sušildytų, paguostų, nuramintų, atgaivintų prigludusią prie jo kamieno žmogystą...
  Ypatingai draugiškas buvo prie pat šulinio augęs gluosnis. Prisiglaudęs prie kamieno pajusdavai  jo stiprybę, ramybę, išmintį, viduje tekančią gyvybinę energiją. Tačiau dabar jis stovi šaltas ir abejingas, net paukščiai netupia ant jo nuplikusių šakų. „Mano medi, kas gi  dabar mane paguos? „- paklausė žmogus. Ir senasis gluosnis, sukaupęs paskutines jėgas, atgręžė žmogų atgal: toli, kryžkelėje, augo beržas -vienišius. Pasviręs, daug metų stovintis kaimo keliuko pradžioje, o gal pabaigoje- nelygu į kurią pusę eisi. Jei į kaimą - tai bus kelio pradžia, jei iš kaimo- tai bus kelio pabaiga.
  Žmogus nedrąsiai priėjo prie beržo. Apkabino jo kamieną. 'Gluosnis sakė, kad tu būsi mano medis, „ -pasakė tyliai: greičiau širdimi, nei lūpomis. Beržas tylėjo... Dar daug kartų žmogus buvo priėjęs prie beržo, bet medis neatsiliepdavo kalbinamas. Jis tikrino žmogų, mat augdamas pakelėje visokių jų buvo regėjęs . Praradęs viltį susidraugauti su beržu, žmogus pabandė grįžti prie gluosnio. Deja, geroji senojo gluosnio dvasia jau buvo išėjusi...
  Praėjo metai. Pakelės beržas lydėjo žmogų į darbą, pasitikdavo grįžtantį namo. Jiedu stebėjo vienas kitą. Pagaliau žmogus išdrįso dar kartą prieiti prie beržo, apkabinti jo kamieną. Medis buvo santūrus, tačiau jau nebeabejingas. Nuo to laiko abu kalbėjosi beveik kasdien. Priglusdavo prie medžio ir pajusdavo neapsakomą jausmų bangą, jaudulį ir nusiraminimą kartu. Beržo ir žmogaus bičiulystė augo, tvirtėjo, stiprinima tik jiems abiems jaučiamos šilumos ir šviesos galios. Bet gluosnis... jis visados išliks tuo, kas buvo žmogui- pirmas atsivėrimas iš protėvių atėjusiam gamtos ir žmogaus vienybės jausmui.
2011-02-12 12:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-13 18:20
Notrelė
Manau,kad tamsta seniai buvote mokykloje. Deja, šeštokai tokių rašinių dar nesugeba rašyti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-13 18:16
begemotas_
tarsi šeštos klasės rašinys
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-13 03:18
JRFRA
ar tu rasai apie ta pati berza kur ata kaziukas trucino?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą