Žiemos gėlynai

Pavargęs nuo vidujybės teatro, kurio aktorius,
režisierius ir dekoracijų dailininkas esu aš pats,
solipsizmo, kitaip tarus, pavargęs nuo žmoniškosios
sekrecijos fluidų – sielos akių purvo, klampoju
žiemos vieškeliais, tikėdamasis grožio blyksnių,
kurie lyg ugnies lietus ištirpdytų apledėjusius
sniegynus ir jų prasivėrusias properšas paverstų
žydinčiais gėlynais, spalvingais ir kvepiančiais.

Kaip mergaitė iš pasakos, išėjau žiemą pasiskinti
žibučių, ir esu laimingas, kad mano tikėjimo nepakirto
sveikas protas ir logika, apdairumas ir numatymas.