Pražilęs ilgesys

Keliesi su paukščio giesme,
Nei žodžio netaręs eini.
Tik pirmyn – gyveni ne sapne,
Tad kruti, kiek gali. Kol gali.

Kodėl nei karto nepasiskundei?
Kodel nesakei, kad sunku?
Tarsi karutį artimą klausimą stumdei
Pirmyn ir atgal. Vis tylu.

Sako, liga pasirenka stipriausius.
Norėtųsi vožtelti tiems, kurie sako.
Ji naikina krokodilus, lūtus ar jaučius?
Ne. Ima žmogų ir skaldo.

Aš nesupratau, kaip tyliai ir greitai išėjai,
Iki šiol nesuprantu: kodėl? Kur prasmė?
Mačiau akis, rūpestį rankoj laikei.
Negalėjo matyti silpno - Tavo stiprybės vertė.

Aš tik atsimenu patarimus ir apkabinimus,
Nuostabų humorą, nuo kurio iki šiol sušylu.
Tik neatsimenu, ar
Tau regint tolius,
Ar sėdint pamėgtame fotelyje,
Ar skaitant naujausius laikraščius,
Ar kada nors pasakiau, kaip labai Tave myliu?..