Rašyk
Eilės (72398)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10379)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Žmonės nėra įpratę užsimąstyti apie kartais visgi iš tikrųjų nutinkančius šiurpius dalykus. Štai ir ji prieš užmigdama nesitikėjo prabusianti ankštame, jau prislėgtame kelių tonų žemių karste.



„Jėzau, mane gyvą palaidojo“, -  nuo tokios minties neaprašomas siaubas sugniaužtų bet kurio iš mūsų širdį.



Kaitino vasaros saulė ir tingi vidudienio ramybė visai derėjo su amžinojo atilsio idėja. Pakilią kapinių tylą kiek paįvairino sklindąs iš medžių sodriai žalių vainikų paukščių čirškavimas. Kur ne kur sušnarėdavo žingsniai, užsilikusių dar nuo ryto paskutiniųjų lankytojų, kurie smulkaus, sauso žvyro takeliais vangiai bet apsisprendę visi traukė  išėjimo link...



Vieno šviežiai dar šįryt supilto kapo kauburėlis buvo tirštai nuklotas gedulo juostomis perrištais baltų gėlių vainikais. Smulkučiai, dar nenualinti kaitros žiedlapiai sudrebėdavo paglostomi pietų vėjo. Sklido aitrus, atsiduodantis tuoj tuoj prasidėsiančiu vytimu, nykimu, tipiškas ką tik praėjusių laidotuvių aromatas. 





Keli metrai žemyn po šiuo kauburėliu pakastoje dėžėje  jau kuris laikas raitėsi gyvas Urtės kūnas. Ji rankomis beprotiškai greitai ir be tikslo kapstė juodą siaurą karsto erdvę, daužė, bandydama sukelti triukšmą, dangtį, jį braižė nagais, medienoje iškabindama ir palikdama savo pirštų formos siauras, pailgas kraujuojančias duobutes.  Urtė spiegė, gargaliavo, burbuliavo, spjaudėsi. Šaukėsi gyvųjų, greitai naudodama savo agonijos kapsulėje užsilikusį deguonį. Žemės sluoksnis abejingai gėrė, sutraukė pagalbos riksmą. Kvėpuoti darėsi vis sunkiau ir svaigstančia galva Urtė pagalvojo, jog tai galbūt tik sapnas. Tiesiog labai sunku prabusti. Urtė užsimerkė  ir krito, krito įgyviesiems nesuvokiamą absoliučią vienatvę, į kosmosą, į beorę skylę, į bedaiktį niekur. Nemokančioje spengti tyloje staiga ryškiai geltonai sukibirkščiavo monotoniškas, murmantis“supkit, meskit mani jaunu, kad.... uzvysciau aukstu kalnu“. Ir sunaudojęs patį paskutinįjį oro gurkšnį  užgeso.


Urtė jau buvo mirusi, t. y. jos širdis jau nebeplakė, kai atkasusieji karstą, nubraukė jau ne lopeta, bet delnais paskutinę žemių saują nuo dangčio ir jį atvėrė. Pirmas šiurpinantis krintąs į akis dalykas buvo sintetinės madžiagos, kuria papratsai iškalamas karsto vidus, smulkios suplėšytos skiautės apgulusios moters kūną. Atrodė, tarsi tas skaiutes būtų prisitraukusi lavono ne yranti, be tįsimagnetinusi oda. Mirusiosios vokai buvo atviri, o akių stikliniai obuoliai tirštai aplipę  pačiais smulkiausiais siūleliais, dulkelėmis. Vienas kasėjų pasilenkė prie Urtės veido ir sudėjęs tūtele lūpas pūtė nuo jos akių tas dulkes ir tuos sintetinius siūlus.





Miegamojo žaliuzės buvo aklinai nuleistos, ir iš gatvės neprasibrovė menkiausias žibinto šviesulėlis. Ką tik nubudusią moterį gaubė  juodut juodutėlė, visiška, tamsa. Ji jautė keistą perštėjimą akių srityje, tarsi būtų suerzintos patekusių smulkių dalelių. „Negi ir vėl auga miežis“, - pagalvojo. Nervingai pasitrynė akis, pirštais bandydama ištirti miežio buvimo tikslią vietą ir, nelipdama iš lovos, apčiuopomis radusi stalinės lempos jungiklį, įjungė šviesą. Klakt, ir požeminė, rodos, tonomis žemių slėgusi tamsa išsisklaidė. „Na ir sapnuojais“, - burbtelėjusi sau, nusirengė per galvą naktinę palaidinę, iki siūlelio perisunkusią prakaitu, susuko į gumulą ir nusviedė prie miegamojo durų. Tada panūdusi įkvėpti gryno oro, išslydo iš lovos ir  pakėlusi aukštyn žaliuzes plaičiai atvėrė langą. Jau brėško, ir susapnuoto košmaro klaikas turėjo atsitraukti iš jos kūno sulig kiekvienu šviežiu rytinio oro gurkšniu. Miestas netruks įsiūžti ir ji pilna krūtine dar neįkvpia, bet jau pasiruošusi pajusti kavos, bandelių, rytinių cigarečių dūmų kvapus, - taip, tai gal ir nėra visiškos
aisvės, bet neabejotinai žmogiškojo pasaulio, gyvybės aromatas.



Taip gera nubusti savo namų miegamajame.
2011-02-11 14:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-24 11:40
Dvasių Vedlė
Paskutinis sakinys tikrai artimas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą