Ciklas: Traukinių žymėjimas (beveik nesiremiant I. Welsh)

Aštrios briaunos,
Nelygūs kampai...
Netiksliai matuotini.

Užsidegam žvakę...
Rašom...
Traukinio bėgiai neišmatuojami...

Didmiesčių slibinai
Stebi besotėm akim.
Tyla – mūsų ginklas.

Tik rašom,
O, rašom... Širdims...

Mažos kupė.
Žvakė liepsnoja...
Mama, bijau!
... Susirgt klaustrofobija...

Karšta nuo žvakės
Kits kito akių... Mes skonį pajautę,
Skubam žymėt traukinių...

***

Tyla?
Ne, garsas čia niekuomet nenutyla...
Ir darda...
Skuba...
O ji rašo SATYRĄ!
Mes dviese.
Niekas
Išskirti negali...
Važiuojam pas saulę
Į didmiesčių šalį.
Prigęsta šviesos,
Man sako: „Gražu“.
Bet šitą dalyką
Kitaip suprantu.
„Gražu“ neužtenka,
Aš noriu daugiau.

Slėpiau mažą vaiką.
Tik tyliai rėkiau:

„Aš NORIU NEGRĮŽTI Į TYLĄ!”
Į tylą...
Į tylą...
Nes garsas čia,
Niekuomet nenutyla!
Netyla...
Netyla...


***

Traukinys niekad netyli.
Sušildo šalčiausią
Širdį nebylią.

***
Strėlė
Vertikalė
Pjauna
Gabalą
Širdies.
Horizontalė -
Plunksna
Uždengia
Pirštus.
Jos
Byra –
Tai
Dievas
Siunčia
Dovanų.
Bet
Rankos
Nedyla.
Pasrūva
Krauju.
Mes
Jobai.
Tik
Šiandien...

Tikrai ne rytoj....
***

Migla apgaubtas
Šešėlinis sugriuvęs pastatas:
Tik mano akys žaidžia.
Kamino dūmai – migla.
Šešėlis mano...
Griuvėsis -
Viena plyta.
Ir toji pilka...
***

Autostrada
Kaunas – Klaipėda...
Palanga.
Ant kelio stovim.
Mašinos važiuoja.
Vairuotojai tylūs
Keistos jų išraiškos.
Piktos.
Stebimės, kad nemato.
Stebimės, kad negirdi.
Stebimės, kokios kietos,
Ledinės jų širdys.
Baigiam stebėtis
Ir einam keliu...
Grįžtame vėlei
Žymėt traukinių...

***
Rudi bėgiai
SKUBA
Į saulėlydį...