Šiurpi istorija apie Kraujelį ir kraują

Šių metų žiema nei šiokia, nei tokia. Tai šaltis, sniego pusnys, tai šiluma, visur pažliugę, tai vėl šaltukas ir visos balutės, patižęs sniegas sušąla ledo gurguoliukais. Mokykloje nieko naujo. Tik pamokos, po jų namų darbų kalnas. Niekas neverčia mokytis, bet kaip nepatogu, kai pagalvoji, kad mane kas tingine pavadintų. Mūsų klasėje naujas mokinys. Trečius metus ketvirtoje klasėje besimokąs vaikinukas. Nedidukas, kresnas. Veidas keistai baltas, vos ne mėlynas. Jau ne vienas klasės berniukas pajuto naujoko kumščio kietumą, bet kada pačiam prakerta lūpą, galvotrūkčiais lekia į medicinos kabinetą. Bijo, kad neištekėtų visas kraujas per prakirstą lūpą. Ir pavardė jo keista- Kraujelis. Iš pradžių galvojome, kad tai jo pravardė. Pradėjo mūsų Kraujelis pasakoti visokias baisybes: apie žaizdas, kraują, mirtį netekus kraujo. Jis beveik visas mergaites įtikino, kad net įsipjovus pirštą gali netekti viso kraujo. Aš tai  netikėjau, bet mano suolo draugė Janė nieko aštraus į rankas neėmė, kad nenukraujuotų susižeidus. Veltui senoji mokytoja mus ramino, kad Kraujelis seka pasakas, nes nori būti populiarus klasėje.
    Šiandien sugalvojau pasivažinėti rogėmis nuo apledėjusio kalnelio. Sėdom neįdomu. Senos namų darbo rogės buvo didesnės ir platesnės nei pirktinės. Jos čiuoždavo daug stipriau ir ilgiau. Todėl atsiguliau ant rogių kniūpsčiomis, rankomis kelissyk stipriai pasistūmiau ir... lėkiau pakalnėn su vėju. Kuo labiau į pakalnę, tuo greičiau lekia rogės, tik darda, atsimušdamos į apledėjusią žemę. Toks smagumas. Staiga lekiančios rogės stabtelėjo ant iškilusio akmenuko. Aš atsitrenkiau veidu į rogių geležinį rėmą. Po akimirkos pamačiau ant ledo krentančius tamsiai raudonus kraujo lašus. Susimušiau lūpą ir nosį. Iš baimės suakmenėjau. Visa narsa  išrūko nežinia kur. Beliko išblyškęs Kraujelio veidas ir jo žodžiai: „ Tikrai, tikrai, miršta visi, kurie netenka  kraujo“. O siaube, aš prasikirtau lūpą, esu viena apledėjusiame lauke ir niekas man nepadės. Dabar jau mirsiu. Tikrai mirsiu! Nė nepajutau, kaip stryktelėjau ant slidžios žemės, stvėriau roges ir kiek kojos leido lėkiau namo. Iš baimės rėkti negalėjau, galvoje buvo viena mintis: „ Tik suspėti į namus, tik nemirti lauke'. Parlėkusi namo, numečiau roges ir įbildėjau į trobą išgąsdindama tėvus. „Mama, aš mirštu! „- surikau ir pravirkau. Nors tėvai ir išsigando, bet greitai, sužinoję išgąsčio priežastį, nusiramino. Aišku, kad aš nemiriau, bet baimės būta didelės.
    Rytojaus dieną savo klasėje buvau didvyrė. Juk praskelta lūpa ir gyva. Priėjusi prie Kraujelio stabtelėjau, pakviečiau klasės mergaites prie mūsų ir paniekinamai tariau:
    - Kaip matau, tu esi didelis bailys. Kraujo bijai, pavardė Kraujelis. Ji  turėtų būti Bailelis. Matai, kokia mano lūpa? Šitiek  kraujo netekau ir gyva.
    Mergaitės man pritarė;
    - Teisybę mokytoja sakė- apie mirtį pasakas seki.
    - Muštis pirmas lendi, o kraujo tai bijai!
    - Bailys!
    - Kraujelis- bailelis!
    Naujokas susigūžė ir nudyrino į savo suolą. Tądien klasėje nebuvo muštynių. Mokytoja mane užjautė ir neklausė atsakinėti. Visą kitą savaitę Kraujelio nebuvo mokykloje. Dienos lėkė įprasta tvarka: pamokos, namų darbai, po jų  valandą kitą slidinėjame nuo kalniuko. Niekas naujoko ir nepasigedo. Tik vieną dieną mokykloje dirbanti medicinos seselė mergaitėms prasitarė, kad Kraujelis  guli ligoninėje. Namuose įsipjovė sau ranką  ir norėjo įsitikinti, kad nuo tokios žaizdos nemirs. Tol nestabdė kraujavimo ir nerišo žaizdos, kol apalpo. Tėvai rado  tik po keleto valandų ir nuvežė į ligoninę. Jis serga tokia liga, kad susižeidus sunku sustabdyti kraujavimą. Hemofilija- toks ligos pavadinimas, mums dar niekad nebuvo girdėtas. Pati pasijaučiau šiek tiek kalta dėl tos  ligos. Namuose papasakojau mamai apie naujoką ir nusprendėme, kad reikia jį aplankyti. Visą šeštadienio popietę su mama kepėme sausainėlius, ruošėme morkų sultis. Sausainius sudėjau į gražią dėžutę nuo saldainių ir perrišau kaspinėliu. Morkų sultis supylėme į stiklainį, kurį uždengėme plastmasiniu dangteliu. Dar  iškirpau etiketę- baltą  popieriaus lapelį. Ant jo užrašiau: Kraujeliui nuo Valės, kad greičiau pagytum. Tą lapelį užklijavau ant stiklainio šono. Visai gražiai atrodė.
    Ligoninėje Kraujelis gulėjo vaikų skyriuje. Jo palata buvo koridoriaus gale. Palatos durys pravertos, joje stovėjo dvi lovos. Viena buvo tuščia, o kita užimta. Kai įėjom į vidų, ligonis pabudo, atmerkė akis ir pažiūrėjo į mus. Mama pasakė,  kad palauks koridoriuje ir išėjo. O aš, padauža Valė, ta, kuri iš bet kokios situacijos išsisukdavau, sumišau. Nežinojau, nei ką sakyti, nei kur dėti lauktuves. Kraujelis ištraukė ranką iš po anklodės ir pastūmė taburetę. Aš atsisėdau ir pradėjau kuistis maišelyje, ištraukiau sausainėlių dėželę, sulčių stiklainiuką ir padėjau ant spintelės šalia tuščios stiklinės. Pratrūkau šnekėti nei šį,  nei tą:
    - Čia tau sausainių ir sulčių atnešiau. Viską pati padariau.
    Po kiek laiko pridūriau:
    - Mama irgi padėjo.
    Aš atsidusau, apsidžiaugusi savo nuoširdumu.
    -Ačiū. Nereikėjo. Man visko užtenka.
    -Žinau tavo ligą. Morkų sultys tavo kraują gerins. Tu nepyk, kad tada aš tave  bailiu pavadinau. Nepyksti? Ne? Pasakyk, prašau.
    -Nepykstu, - draugiškai atsakė Kraujelis.
    Netikėtai pamačiau ant spintelės padėtą šaškių lentą.
    - Pažaiskim šaškėm. Ar moki, o gal tu negali?
    - Pažaiskim. Tik dabar tu nepyk, kai praloši. Žinau, kad mergiotės visada žliumbia, kai pralošia.
    - Nepyksiu.
    Pati pagalvojau: „Matosi, kad tu naujokas klasėje ir nežinai, kad kai aš laimiu kartais ir berniukai verkia“
    Pradėjome žaisti. Supratau, kad žaidžia jis neblogai. Nors ir galėjau laimėti, bet  apsimečiau, kad nelabai moku žaisti. Aš pralaimėjau. Kraujelis švytėjo iš pasitenkinimo. Žaidėm dar kartą ir vėl pralaimėjau. Kraujelio veide žydėjo šypsena, net išbalę skruostai šiek tiek paraudo. Man galvoje pradėjo kirbėti mintis: „ Ar tu visai sukvailėjai? Tai visą laiką ir pralaimėsi? Atsikvošėk'.
    Naujokas paėmė stiklinę  ir atkimšęs stiklainį įpylė morkų sulčių. Išgėrė jas vienu ypu;
    - Skanios!
    Paskui atrišo kaspinėlį, atidengė dėžutę ir paėmė sausainį, įsidėjo sau į burną. Sausainis buvo grietininis, trapus, kaip mat burnoje ištirpstantis. Berniukas net sušuko:
    - Kaip skanu! Gal dar kartą pažaidžiam šaškėm?
    Aš pradėjau muistytis:
    - Tai, kad mamai nusibodo laukti, gal jau  eisiu.
    - Na, pažaidžiam nors kartelį.
    - Gerai.
    Vėl pradėjom žaisti. Aš galvojau sau: „ Dievaži, nebegaliu pralaimėti. „ Pradėjau žaisti be klaidų, parodžiau jo kelias klaidas ir aišku, laimėjau. Ir ką jūs manot? Kraujelis nė kiek nepyko. Tik paklausė:
    - Ar tu tąsyk tyčia pralaimėjai?
    Nespėjau atsakyti. Akimirksniu paraudę mano skruostai išdavė apgaulę.
    - Tik nepyk. Aš gi nežinojau, kad tu moki žaisti.
    - Galvojai, kad ligonis, tai žaisti nemoku.
    Jau nebežinojau, ką sakyti, ir nei iš šio nei iš to paklausiau:    -O koks tavo vardas?
    - Tomas.
    - O kodėl tave visi vadina Kraujeliu?
    - Tokia mano pavardė, o koks vardas, tu pirma paklausei.
    - Žinai, Tomai, aš jau eisiu namo. Gal dar kitą kartą ateisiu.
    - Žinoma. Ateik. Būtinai. Tada iš tikrųjų  pažaisim šaškėm. Gerai, Vale?
    Aš sutikau. Susitarėm, kad ateisiu rytoj, kai tik paruošiu pamokas. Tomas Kraujelis ligoninėje gulėjo dar visą savaitę. Visą  savaitę aš neslidinėjau. Nebuvo kada. Ligoninėje žaidėme šaškėmis. Vienas kitam nenusileidome . Ir pergalių turėjome lygų skaičių.
    Po ligoninės Tomas išvažiavo į sanatoriją. Iš ten parašė laišką. Kad jūs žinotumėt, kiek klaidų padaryta. Nesupratau, ar tyčia, ar visai nemokėjo rašyti. Kai grįš iš sanatorijos, būtinai išsiaiškinsiu.