Ketvirta dalis. Ten.

Kambaryje tvyrojo prieblanda. Vienintelė žvakė, stovėjusi prie lango, atsiveriančio į upę ir it kalkėmis apibarstytą mirusį lauką, degė neramiai. Ši tarsi žinojo, kad skaičiuoja paskutinius vaško lašelius.

  Do kartais patikdavo leisti aplinkai romantizuotis - jis tyčia laukdavo, kol ant knygų lentynos susirinks dulkių kamuolėliai. Paskui per kraštą perbraukdavo pirštu, kad matytų - ten jo būta. Jog tai kvailoka, Do žinojo, tačiau rasdavo tame kažką labai džiugiai vaikiško.

  Tąsyk jie net nesusitiko. Do visą naktį suraukęs kaktą tyrinėjo dulkėmis padengtą piršto galiuką. Atrodė, kad netrukus jis supras ką nors neįtikėtina. Mi, savo ruožtu, tūnojo palėpėje ir skaitė seno laikraščio atraižą. Retsykiais pakeldavo akis nuo pageltonavusios skiautės ir imdavo dairytis po palėpę lyg nerasdama nieko pažįstamo.

  Jie žinojo, jog tos dienos pokalbis būtų reiškęs mažiau nei paprastai.