Dėdulės paslaptis

  Šiltas rudens vėjas smagiai kedeno ilgus, žilstelėjusius plaukus, o seno, surudijusio dviračio pedalai, minami kiauru batu, skausmingai cypčiojo. Vežami į taros supirkimo punktą, "Taupos" maišelyje džiaugsmingai dzingsėjo tušti alaus buteliai. Lieso pailgo veido barzdotas vyriškis, tarsi paauglys užgulęs vairą, nerūpestingai niuniavo neaiškią melodiją. Keistos vyro drapanos, važiuojant plaikstėsi ir kažkodėl priminė seno pavargusio angelo sparnus. Šviesios neįtikėtinai žydros akys raukšlių išvagotame veide panašėjo į du spindinčius ežeriukus. Sunykusį veidą kartkartėmis nušviesdavo svajinga bedantė šypsena.
  Saulė pamažu leidosi, nurausvindama niūrią daugiaaukščių namų virtinę. Nustebę praeiviai, žvilgsniais nulydėję keistą elgetą, dar kurį laiką mintyse speliodavo, kokia gi gali būti šio vargetos džiaugsmo priežastis.
- Tetule Agota, o kodėl šitas dėdė linksmas? - pasigirdo įprastas mažojo Praniuko klausimas.
  Tetulė Agota, stambi geraširdė moteriškė, išsitraukė gėlėtą nosinę ir atsitupusi ėmė valyti šokoladiniais ledais išterliotą vaiko nosytę.
- Dėdė girtas, Praniuk. Kai mažas buvo, neklausė tėvelių, tai matai kuo užaugęs tapo!
  Praniukas suraukė paraudusią nuo trynimo nosiukę ir tvirtai tarė:
- Visai ne giltas! Gal jis tik...Šiaip sau linksmas!
  Tačiau teta Agota jau energingai diskutavo apie kylančias jautienos kainas su seniai matyta kaimyne.
  Mažasis Pranas, šiaip taip ištraukęs savo rankutę iš tetulės delno, greitai nuskuodė paskui linksmąjį vyriškį.
- Dėdė, dėdė, palaukit! - šaukė uždusęs mažylis.
  Dėdulė, pamatęs raudonskruostį išsišiepusį bernioką, šiek tiek sumišęs sustojo.
- Dėdė, o aš žinau, kodėl jus šitoks linksmas! - paslaptingai tarė Praniukas.
  Pasirausęs savo margų kelnysčių kišenes, išsitraukė nediduką blizgantį lėktuvėlio modeliuką. Švelniai jį įbrukęs nustebusiam elgetai į suskilinėjusį delną, sušnibžėjo:
- Čia jums. Su gimtadieniu!
  Ir palikęs sutrikusį dėdulę, nuskubėjo pas grėsmingai artėjančią tetą Agotą.