tingiuKūrinys parašytas konkursui Kelionių ekspresas
rašiau rašiau ir nieko gero -
nevertos mano eilės caro.
tad imsiu jums ir paeiliuosiu,
kaip keliavau aš su bobausiu.
bobausis buvo mano draugas,
bet jo nemėgo kieme daug kas.
tariau aš jam: „eime keliauti! “,
o jis tylėjęs ėmė bliauti.
pirštu man ėmė jis grūmoti,
paskui prie smilkinio sukioti,
pasakė, niekur jisai neis,
nes yr apaugęs lašiniais.
siunčiau velniop tada bobausį,
namus aš palikau dar sausį.
kaimely mažame užaugęs,
norėjau užvaldyt pasaulį.
todėl vykau, kur yr geriausia,
kur kalnas, sako, yr aukščiausias.
kopiau kopiau, kopiau kopiau...
ir ką išvydau kairėliau!
galingą pastatą, tarsi olimpą,
kuris visaip skaniai pakvipęs.
vos tik įžengus ten į vidų,
jauti, kad daro tave didų.
gėrybės iš gausybės rago
tik pilasi, joms nėra galo,
spalvų, mirgėjimo tiek daug!
bet vis tik noris lėkti lauk...
prisiminiau tuomet bobausį...
šaižiai suriko man į ausį,
kad viskas yr ir bus gerai,
akropolis – mūsų namai.
tai štai kelionė man pirmoji,
nes taip miegosi, kaip pakloji.
post scriptum (kartais žmonės sako),
nusipelniau, manau, botago,
aš negražiai pamelavau –
su bobausiu nekeliavau.
