Rašyk
Eilės (72398)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10379)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kai mama man dar būnant labai mažai rūpinosi močiute, kuri sunkiai sirgo ir negalėjo net pajudėti man tai atrodė... Būsiu nuoširdi ir atvira, man tai atrodė šlykštu. Sena susiraukšlėjusi oda, visokios kūno išskyros, negebėjimas savęs kontroliuoti. Viskas baigėsi tuo, kad močiutei dar gyvai esant aš atsisakiau su ja bendrauti ir kartojau, kad čia jau nebe mano močiutė, o kažkoks šlykštus kūnas. Mama buvo labai nelaiminga dėl tokių mano žodžių ir vis klausdavo kas ja pasirūpins, kai ji nebegalės paeiti. Nežinau, atsakydavau jai nors niekad nesuprasdavau ar ji laukia atsakymo, bet tikrai ne aš.

Man užaugus, kai po kelerių metų nesėkmingų bandymų susikurti laimę savam krašte susikroviau daiktus keliauti į svečią šalį ten tos laimės paieškoti, mama palinkėjo man sėkmės ir priminė ką aš sakiusi, kai maža buvau.
- Kad tik nebūtum nusitarus tada, - pasakė ji su keista intonacija balse, Nesupratau ar ji nori, jog būčiau nusitarus, ar ne.

Atvažiavus man sekėsi ganėtinai neblogai, galėčiau pasakyti. Susiradau būstą, vieną kitą palaikį darbelį ir ieškojausi ko nors rimto, nes  ne paslaptis, važiavau čia užsidirbti. Sunkiausia buvo būti vienai, visiškai vienai be jokių draugų ir pažįstamų. Visi jie liko gimtinėje, tad rašydavau begales laiškų malšindama ilgesį.

Galų gale nusprendžiau, kad man gana šitos šalies. Labai norėjau susipakuoti daiktus ir važiuoti namo, bet nusistačiau sumą, kurią norėčiau parsivežti ir ėmiausi darbo. Norėjau garbingo darbo ir vis galvojau apie mamą. Ar ji nujautė ko aš imsiuos.

Mano prižiūrimas senukas neturėjo jokio supratimo apie tai, kas darosi aplinkui. Jis buvo lyg mažas vaikas, kurį reikėjo nuprausti, aprengti, pavalgydinti, pakeisti sauskelnes ir nenuleisti nuo jo akių. Tačiau pinigus mokėjo gerus. Po pusmečiau turėjau būti susitaupius savo trokštamą sumą ir keliauti namo. Bet pinigai nepadarė darbo malonesniu.

Mano dienos buvo panašios viena į kitą. Pabusdavau kas rytą tuo pačiu metu. Nuprausdavau senuką, uždėdavau jam sauskelnes, paruošdavau pusryčius, pavalgydavom abu kartu ir skaitydavau jam arba žiūrėdavom televizorių. Tada pietūs, sauskelnių keitimas, prausimas ir taip toliau ir taip kasdien. Labai džiaugiausi galimybe bent jau skaityti. Per retus laisvadienius stengiausi apžiūrėti miestą, bet išleisti kuo mažiau, kad kuo greičiau susitaupyčiau. Labai laukiau tos dienos, kai pagaliau pirksiu bilietą namo.

Taip bedirbant atėjo pavasaris ir senuko šeima paprašė duoti senukui galimybę pakvėpuoti grynu oru. Ši idėja man labai patiko, nes didžiąją dienos dalį, išskyrus laisvadienius, praleisdavau užsidariusi namie, su niekuo net nekalbėdavau. Jau net ėmiau baimintis, kad mano kalbos padargai atrofuosis ir ėmiau kalbėtis su senuku. Jis, aišku, niekuomet man nieko neatsakė, tad galima sakyti, jog kalbėjausi pati su savim. Jaučiausi lyg lėtai einanti iš proto.

Dienos paįvairinimas pasivaikščiojimais parke ir trumpomis valandėlėmis su kavos puodeliu kavinėse man buvo į naudą. Pliurpdavau su bet kuriuo po akimis pasitaikiusiu žmogumi, nors šiaip jau nesu labai plepi. Tačiau, pasirodo, ir man gali būti per daug tylos.

Bet, be abejonių, kalbų taip pat gali būti per daug. Pirmosiomis laisvės savaitėmis tiek daug išsikalbėjusi pradėjau jausti pajuokiančius žvilgsnius kavinėse ir gėdą savyje dėl tokio nepadoraus plepėjimo su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Tad pradėjau lankytis kitame parke ir kitoje kavinėje, tik jau nebepliurpdavau pirma, o ramiai laukdavau kol kas užkalbins ir užimdavau save knyga. Kartais taip įsigilindavau į knygą, kad mudu su senuku prasėdėdavom kavinėje valandų valandas. Tada iš svajonių pasaulių mane sugrąžindavo kvapas ir tekdavo skubiai lėkti atgal į savo rūpesčių pilną realybę.

Taip vieną dieną man besėdint užsisvajojus apie namus ir bežiūrint į tolį prie mūsų staliuko priėjo padavėjas. Nieko čia keisto, aišku, kai sėdi kavineje, tačiau jaučiau, jog jis pernelyg ilgai stovi nieko nedarydamas. Gal senukas kažką iškrėtė? Pakėliau akis į padavėją, o jis žiūrėjo į mane sustingęs lyg užburtas.
- Atsiprašau, - galų gale atsipeikėjo jis. - Bet tu taip gražiai atrodei žiūrėdama į tolį. Tas žvilgsnis! Toks nuoširdus, toks natūralus! Aš atsiprašau, kad taip kalbu, tikrai nenoriu išgąsdinti, bet tai mane tiesiog apžavėjo. Negaliu atsispirti šitai traukai. Negaliu atsižiūrėti.
Jo žodžiai mane sunepatogino ir, taip, truputį išgąsdino. Jis tai pastebėjo.
- Ne ne ne, nebijok. Mano kaltė – neprisistačiau. Aš esu dailininkas. Bet kaip matai, mano valanda dar neatėjo, tad dirbu čia. Ir aš norėjau paprašyti tavęs, kad tu man pozuotum. Prašau, neišsigąsk! Tu mane įkvėpei kaip niekas kitas!
Oho. Šito tai nesitikėjau. Vau... Malonu. O ir jaunuolis atrodo malonus, tikrai neturėtų manęs nuskriausti. Gal ir vertėtų pabandyti?
- Aš tave jau ir anksčiau čia pastebėjau ir visad tu mane kažkuo traukei, bet dabar kai pamačiau tokį tavo žvilgsnį tiesiog nebegalėjau susilaikyti. Prašau, sutik! Nors vienam paveikslui! Bent eskizui!
Jo akys degė noru. Kodėl ne, pagalvojau nuvijusi šalin mintis, kad tai gali būti pavojinga. Juk galiu sau leisti šiokį tokį nuotykį, tad linktelėjau. Jis labai apsidžiaugė.
- Ačiū! Ačiū tau! Kada tik galėsi, kada tik turėsi laisvo laiko užsuk čia, aš kasdien čia būnu.
Aš jam vėl palinksėjau galva su šypsena veide ir traukiau piniginę, nes nuo senuko vėl ėmė sklisti kvapas.
- Ne ne, - sulaikė mane padavėjas. – Vaišinu. – ir nuėjo šypsodamasis.

Po trijų dienų turėjo būti mano laisvadienis. Vis galvojau ar eiti susitikti su padavėju ir jam pozuoti ar ne. Juk nežinojau ko jis iš manęs paprašys... Bet ši mintis vis tiek mane labai traukė. Mintis, kad kažkam taip patikau, kad net įamžinti nori. Šioj šaly šitai man dar nebuvo nutikę. Suvokiau kaip aš pasiilgau dėmesio. Pasiilgau bendravimo. Naujų draugų suradimo. Pasiilgau pokalbių, tikrų pokalbių, o ne to plepėjimo, kuris liejosi iš mano burnos kiekvienam sutiktajam vos tik gaudavau progą išlįsti iš namo. Eisiu, nusprendžiau. Bent jau pabandysiu susidraugauti su nauju žmogumi.

Taigi, praėjsu trims dienoms po pasiūlymo grįžau į kavinę ir prisėdau prie staliuko. Jis mane pamatė iš tolo ir pastebėjęs plačiai nusišypsojo.
- Labas! Aš jau galvojau, kad tu niekada neateisi! Palauk truputį, aš tau kavos atnešiu, susitarsiu, kad už pusvalandžio būčiau laisvas ir galėsim eit, gerai?
Linktelėjau jam plačiai besišypsodama. Jis taip pat nusišypsojo man nueidamas. Gerai padariau, kad atėjau, pagalvojau.

Jis man atnešė kavos puodelį ir vėlgi atsisakė priimti užmokestį. Kaip ir sakė, po pusvalandžio buvo laisvas ir mudu nuėjom į parką. Jis manęs paprašė atsisėsti ant suoliuko ir būti savimi, nebandyti pozuoti.

Savaime aišku, aš kaip tik buvau susikausčiusi ir bandžiau iš savęs išspausti kažką matyto modelių žurnaluose.
- Na, ko tu taip? Atsipalaiduok, - šypsojosi jis man trindamas kažką iš savo bloknoto. – Tu labai susijaudinusi ir bandai būti kažkuo, kuo nesi. Aš to nenoriu, man to nereikia. Tu mane patraukei pačia savimi. Tokios tavęs aš ir noriu.
Aš susigėdusi nedrąsiai jam nusišypsojau.
- Gal tu nejaukiai jautiesi, nes manęs nepažįsti? Na, tada susipažinkim, papasakosiu tau apie save, o tu pabandyk atsipalaiduoti, gerai?
Entuziastingai linktelėjau ir pasiruošiau klausytis.
- Nesu padaręs niekam nieko blogo ir tikrai nesiruošiu daryti tau. Visą gyvenimą svajojau tapyti, nuo pat mažų dienų, kai pradėjau piešti maistu. Žinai kaip maži vaikai daro su košytėm visokiom, - mirktelėjo. – Lankiau dailės mokyklą, po to studijavau tapybą. Bet įpusėjus studijas supratau, kad nieko gero man iš jų, kad jos tik gadina mano prigimtinį tapybos stilių. Tad mečiau studijas, susipykau su tėvais ir nebeapsikentęs jų priekaištų bei savo nesėkmingų bandymų parduoti bent vieną savo paveikslą, susikroviau teptukus ir atvažiavau čia. Laisvu metu bandau tapyti, bet įkvėpimas manęs čia nelanko. Nelankė, jei tiksliau, iki pamačiau tave, - jis pažvelgė į mane. – Sustink, nekvėpuok, - sušnabždėjo ir ėmė dirbti pieštuku taip greit, kad jį vos buvo galima įžiūrėti.
Po valandos ar net ilgiau jis pagaliau sustojo.
- Och... – jis kratė savo ranką, kuria piešė. – O tu tikrai mane įkvepi! Jau labai seniai tiek piešiau vienu prisėdimu... – Jis pažvelgė man į akis. – Gal... Gal norėtum ryt man vėl papozuoti? Noriu tapyti, o kai tu šalia rankos pačios nori imtis teptuko. Ir tu esi tiesiog nuostabus modelis! Labai kantri ir nesimuistanti. Žinau čia vieną labai gražią vietą prie upės, jau matau tave ten sėdinčią... Gal norėtum? – šypsojosi.

Linktelėjau. Aišku, kad taip! Matydama senus paveikslus visad norėjau turėti tokį savą ant sienos. Šis galbūt nekabės ant mano sienos, bet bent jau žinosiu, kad toks yra.

Jis man pasiūlė likusią dienos dalį praleisti apžiūrint galerijas, jei aš neužsiėmusi. Be abejonių sutikau. Ir turiningai praleidau laiką apžiūrinėdama tapybos ir fotografijos darbus ir klausydamasi jo pasakojimų apie dailininkus ir fotografus. Niekuomet pernelyg nesidomėjau menu ir dažnai aplenkdavau tokias galerijas. O veltui, pagalvojau.

Kitą dieną vėl susitikom kavineje ir jis mane nusivedė į nuostabią vietą parke prie pat upės. Jaučiausi lyg senų filmų aktorė, lyg kokia nuostabiai žavi mergina, kurią žymus dailininkas tapo ant Senos kranto Paryžiuje.

Šį kartą nė vienas iš mūsų nekalbėjom. Jis buvo labai susikaupęs, tupėjo ant savo kėdutės pasislėpęs už molberto, o aš sėdėjau ant upės kranto nuleidusi kojas į vandenį. Tai buvo nuostabi diena. Iki lyg niekur nieko prasidėjo stipri liūtis. Greit susirinkom visus savo daiktus ir nubėgom pasislėpti po netoliese buvusiu tiltu.

Jis atrėmė molbertą ir kėdutę į tilto sieną, bet teptuko nepaleido.
- Nesušalai? – jis mane apkabino viena ranka, o kita žaismingai perbraukė teptuku man per nosį. Atstūmiau jį ir apsimečiau, jog supykau. Jis nusijuokė ir numetęs teptuką stipriai apkabino ir bandė sušildyti mane. Jaučiausi puikai jo glėbyje stebėdama siaučiančią audrą ir puošiausi šypsena. Jis ėmė savo nosimi švelniai mane kutenti. Jaučiau jo prisilietimus ir norėjau pajusti jo lūpas. Pasisukau jo link ir mano noras išsipildė. Darėsi karšta.
- Aš labai laimingas, kad tave sutikau, - sušnabždėjo jis. Aš irgi jaučiausi beprotiškai laiminga ir nebegalėjau sulaikyti savyje tos laimės. Išlėkiau į lietų ir ėmiau šokti. Jis juokėsi ir jo juokas skambėjo lyg gražiausia muzika. Ėmiau sukti ratu iš tos laimės. Ir įkritau į upę.
- O ne! O ne! – jis ėmė blaškytis po krantą man besigalinėjant su srove. – Ką daryti? Ką daryti? Aš nemoku plaukti! – jis dar pasiblaškė ir pabėgo.

„Po velnių, aš irgi nemoku, “ pagalvojau stebėma nysktantį jo profilį prieš pat kažkokiai jėgai mane įtraukiant po vandeniu.
2011-02-07 21:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-07 22:33
Dvasių Vedlė
Pabaiga lieva... O visa kita pasakė Mylista. Beje, ta veikėja nebylė?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-10 15:50
Mylista sutinka su viskuo
Nelabai gerai. Bandoma pasakoti istoriją - ir pradžia atrodo žadanti, bet po to istorija pasiklysta ir nuo vidurio prasideda kita istorija, kuri baigiasi bile kaip. Pats noras pasakoti istoriją yra pagirtinas. Čia stilius neįmantrus, bet vis tiek tokį tekstą vertinčiau geriau už labai įmantraus stiliaus tekstą, kuriame nėra istorijos. Tik kad ta istorija turi būti sklandi. Geros istorijos būna tokios, kur rašytojas užduoda klausimą ir į jį atsako. Čia lyg ir užduodamas klausimas - ar ji prižiūrės savo motiną senatvėje, ar pasikeis jos požiūris į senukus, bet po to tas klausimas pamirštamas. Tada nebeaišku, apie ką rašoma.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą