Ekspresija

Vėjas švilpia, ūbauja tai crescendo, tai diminuendo. Aprimęs kurį laiką nutilo, bet ir vėl palengva įsismarkauja. Vėl ūžia, ūžia... Plėšia paskutinius medžių lapus, plėšo polietileno plėveles, nešioja jas po pievas, suka sūkuriuose lapus, popiergalius, plėvelių draiskanas, pakelia aikštyn, sviedžia žemyn... Šiukšlės užsikabina už styrančių krūmokšnių. Vėjas šoka kvaitulingą, pašėlusį šokį. Skverbiasi į namus vidun pro plyšelius, neužvertas orlaides, varstomas duris. Uždainuoja kamine, lyg gitaros stygomis perbėga televizijos antenomis, pasisupa elektros laiduose. Sukelia sumaištį tiek ant žemės, tiek danguje. Visa kas juda, siūbuoja, pokši, girgžda, dejuoja, vaitoja, plazda. Tarsi įsišėlęs piemuo vėjas gainioja dangum debesis: rudeniškai pilkus, sunkius, nerangius, pritvinkusius lietaus . Ir priverčia lėkti dangumi kaip lengvus pavasarinius debesėlius. Ak, tu, vėjau, vėjau! Ko čia šėlioji? Ką tu mums atsiųsi: lietų, šilumą ar šaltį? Bet gi ar jis tau atsakys? Tik netikėtai nusikvatoja atplėštos skardos lakšto  brazdesiu ir toliau šoka prestissimo tempu. Lyg tutti grotų šiuolaikinis modernus orkestras: šimtas styginių instrumentų, garsiausi pasaulio mušamieji ir galybė sinteztorių...