Jonas- varlių karalius

„Jonas - varlių karalius“, -erzina vyresnieji berniukai mažąjį Jonuką. O ką gi jam daryti per dienų dienas? Kaimynų vaikai išeina į mokyklą, tėvai darbuose prapuolę - ir lieka Jonukas pats sau šeimininkas. Kartą sumanė jis pabraidžioti po balą. Apsiavė guminukais, pasiėmė lazdelę     
„priešams“ mušti, maišelį-netikėtam lobiui krauti- ir iškeliavo. Perėjo žvyrkelį, įbrido į melioracijos griovį- neįdomu: vanduo nusekęs, vienas dumblas- tik savo šauniuosius džinsus purvu    aptaškė... Netoliese buvo bala, apaugusi nendrėmis, karklais. Mama visada griežtai drausdavo į tą pusę net pažiūrėti. Sakydavo, kad ten varlių karalius gyvena ir neklaužadas gaudo. Įdomu, ar tas karalius didelis, ar toks kaip varlė?     
Didelio smalsumo pagautas, narsuolis Jonas nužygiavo prie balos. Kuo arčiau krūmų, tuo darėsi nejaukiau. Riktelėjo kartą, kitą dėl drąsos- tik varnas krūmuose išgąsdino. Varna karr- Jonukas tūpt! Baisu, bet negi lėksi namo kaip akis išdegęs? Dar kas pamatys, juoksis, sakys: „Ot vyras- varnos išsigando“! Palūkėjęs brenda Jonas per krūmynus, braunasi pro nendres, klampoja po dumblą ir dairosi aplinkui- bene varlių karalių pamatys? Girdi- varlės kurkia... Net pritūpė, norėdamas geriau įsižiūrėti, - už kurio gi kupsto ta balsingoji varlė pasislėpusi. Neiškentęs pagaliuku taukšt per žolę, varlė išgąsdinta tik pliumt į vandenį- ir pasislėpė dugne tarp žolių. Jonukas iš netikėtumo šliopt ir atsisėdo į balos  purvą. Norėtų atsistoti- negali: rankutėmis kupsto nepasiekia, nėra į ką atsiremti; kaip tyčia, ir pagaliuką griūdamas išmetė. Kol atsistojo, visas taip išsipurvino dumblu, kad tik akutės blizgėjo ašarų pilnos, veidukas ištepliotas, o apie drabužėlius ir kalbos nebėra. Nori bėgti namo, bet negali- guminukai kaip įaugo į purvą. Iš siaubo pradėjo rėkti: a-a-a! Laimei, kaimynų diedukas ėjo karvės perkelti ir užgirdo kažką rėkiant. Priėjęs arčiau prie balos, iš pradžių net nepažino Jonuko, tik matė, kad už  krūmokšnių kažkas mažas kapanojasi ir bliauna nesavu balsu. Tik prisiartinęs prie pat nelaimėlio atpažino kaimynų berniūkštį esant. Ilgai nelaukęs ėmėsi gelbėti: po viena pažastimi pasikišo „ narsuolį“ Joną, po kita- jo guminukus ir parnešė namo. Mama jau buvo sugrįžusi iš laukų, ruošė pietus. Kai pastatė Jonelį virtuvės viduryje, jai iš netikėtumo net šaukštas iš rankų iškrito. Kas buvo toliau, aišku ir be komentarų...                                                         
    Gal Jonuko varlinėjimas ir būtų likęs šeimos paslaptimi, jei ne dieduko liežuvis-neiškentė senasis, papasakojo apie vaiko nuotykius savo anūkams. Dabar šie nepraleidžia progos pasišaipyti iš mažojo Jonelio: „ Jonas-varlių karalius! Jonas - varlių karalius! „...