Iš keisto dienoraščio

Taigi, tai vienos dienos aprašymas iš mano dienoraščio, kurį ką tik     
užrašiau į sąsiuvinį. Kadangi tas dienos aprašymas gavosi gan ilgas ir  netgi sakyčiau turintis tam tikrą siužetą, bei truputį ironijos, nusprendžiau įdėti čia, kad ir tu paskaitytum:). Pavadinimas tegul būna „Pamoka“. „Mhm“. Bei, kad padėtų įsijausti, parašysiu taip lyg tai vyktų dabar, bei tikru žargonu.
     
  Girdžiu sesė rėkia per miegus.
-Kelkis, kelkis, „hei“.
-Ko tu nori, „nu“ netrukdyk, miego noriu.
-Metamės ant gimtadienio, šiandien mamos gimtadienis juk.
Pramerkiu akis, o jos tuoj pat lyg sraigės „ragučiai“, susitraukia. Jau šviesu. Lauke lyja. Taip, visada lyja arba sninga. Bet lietus man patinka, daug geriau nei sniegas.
-Kiek reikia?
-Nežinau, susidedame ir nuperkame ką nors.
-Nu dvidešimt litų tada.
-Nesvaik, po keturiasdešimt susisėdame.
-Ką tu nusišneki, galvoji rūpi, kokio brangumo dovaną nupirksime, išvis būtumei geriau ką nors padariusi pati.
-Ai, nenori nesidėk, einu viena nupirksiu.
Sesė ko gero seniai jau atsikėlė, kad tokia neurvuota iš pačio ankstyvo ryto. Jau ir išeiti į miestą pasiruošusi.
-Palauk! O ką tu pirksi?
-Pažiūrėsiu, gal į „Avon“ nueisiu, dar kokį šokoladą paimsiu...
-Visokių „šūdukų“, ane.
-Ai gerai, nebesvaik.
Sesė demonstratyviai apsisuka, užtrenkia duris ir išlekia į miestą.
Kvaiša. Neįmanoma susikalbėti. Reikia brangiausių dovanų, geriau nervų mamai negadintų, ot būtų dovana jei savaitgaliui išvažiuotų.
  Norisi dar pagulėti, bet girdžiu mama jau vaikšto po namus. Reikia smukti lauk. Kažkaip kvailai atrodys iš ryto nepasveikinti, o be dovanos irgi nesveikinsi juk. Ieškau drabužių. Užsimetu savo odinę striukę. O, gerai atrodo - pasimaivau prieš veidrodį. Įšoku į brangiuosius batus. Du šimtus litų sumokėjau, juk nesame tokie turtingi, kad tokius pirktume, bet perkame. Cha, kvaili. Bet vis dėlto verti kainos pagalvoju, kai švelnus kailis prisiglaudžia prie kojos.
  Lauke potvynis. Na ir šū.. Neįmanoma praeiti. Kol nueinu 2km iki didžiosios parduotuvės, kojos kiaurai šlapios. Durna sesė. Apeinu parduotuves, nieko. Ką pirkt? Va rinkinys peilių. E, 80lt. Nieko neradęs einu į kitą parduotuvę, vėjas pučia, kojos šlapios, o aš dar iš kietumo vietoj žieminės striukės pasiėmiau odinę. Atšilimas mat... Antroje parduotuvėje neradęs nieko nusprendžiau eiti tiesiai į prekybos centrą. Vėl visas galas į kitą pusę. Jau gal kokia dešimt pašalinių žmonių girdėjau skundžiantis vandeniu, apsėmusiu gatves. Paslystu, vos neužsimušu, toliau einu. Eidamas žiūriu benamis knisasi šiukšlinėje. Apsimetu gailestingu ir užjaučiančiu žmogumi, mintyse galvoju kaip čia negerai, tikėdamasis, kad dievas girdi. Bet šiandien tai darau taip mechaniškai, kad dar ko gero per kuprą gaučiau nuo dievuko. Prieinu prekybos centrą. Beliko sankryžą pereiti. Iš „mandrumo“ stoviu prie pat linijos kur važiuoja mašinos, nors jų mano pusėj nėra. Laukiu šviesoforo. Staiga iš nugaros papučia vėjas taip stipriai, kad dedu vieną koją ant gatvės tiesiai į pelkę. Tik atsitraukiu, pralekia mašina ir aptaško kelnes lig kelių. Susinervinu. Po to eidamas pro dideles prekybos centro duris galvoju, jei būtų šie du įvyki nors sekundę labiau suderinti, dabar būčiau šlapias iki pusės. Durnas. Jei būčiau atsistojęs toliau, būčiau sausas. Prekybos centre galiausiai išsirenku visokių kavų. Stiklainiuose, skardinių indeliuose, pakeliuose. Paimu dar „kapučino“. O, keturiasdešimt litų. Šakės. Jau eidamas link kasos pamatau šokoladų skyrių. Po velnių. Paimu šokoladų už dvidešimt litų. Iš viso šešiasdešimt. Taigi be reikalo erzinau sesę... Nors vistiek nervina, kad tiek turėjau išleisti. Linguoju namo.
  Grįžęs dovanos nedovanoju, nusprendžiau padovanoti vakare, kai atvažiuos visi ir švęsime. Mama tvarkosi, todėl ir aš įkimbu į darbus Pradedu tvarkytis savo kambarį. Baigęs darbą pasiimu Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ knygą. Kiek paskaitau. Grįžta sesuo. Pirmos jos klausimas, kaip ir buvo galima tikėtis:
-Kiek mokėjai?
-“Šiam“. O tu?
-Septyniasdešimt.
Abu vaidinam kietus ir toliau nebesikalbame. Išvarau ją iš kambario. Skaitau toliau.
  Svečiai susirenka ketvirtą valandą vakaro. Penktą jau pradedame švęsti. Bėgame visi atnešti savo dovanų, išslapstytų po visus kambarius, kad ko gero mama net bijojo kur nors lįsti. Žinoma buvo ir tokių „dėdulių“, kur vos įėję per duris įbruko visokiausių dovanų. Vėliau gali jau ir gulėti „be plionkės“. Taip ir yra. Vienuoliktą, jau dėdė Rimas guli įvirtęs į fotelį. Po truputį visi rimsta. Galiausiai artėjant dvyliktai visus mama kruopščiai suguldo, parūpina viską ko gali prireikti nakčiai. Pasiimu „laptopą“ ir nueinu į savo kambarį. Pasiruošęs ką nors parašyti. Rašau. Užsimanau į tualetą. Vanduo nenuleistas. Kas paš..? Ai. Fui. Kažkas dar virtuvėje. Pravertos kambario prieš virtuvę, bei virtuvių durys, sklinda šviesa. Sklinda malonus kavos kvapas. Pro tarpą žvilgteliu, ant stalo mano pirkta kavos pakuotė. Mama geria kavą, kažką susimasčiusi. Galvoju įeit, pasakyt ką nors. Bet ne. Dar sugadinsiu ką nors. Man ir taip dabar labai malonu... Sesė taip pat eina iki tualeto. Eidamas link savo kambariu pasakau- pažiūrėk pro tarpą, bet neik. Grįžtu į kambarį. Atmestinai skaitau ką parašiau. Sesė eidama atgal į savo kambarį, įkiša savo galvą pro duris. Su šypsena pasako:
-Mama atrodo išties laiminga, labanaktis. Nusišypso jinai labai nuoširdžiai, kad ir pats be jokios gėdos palinkiu labų naktų. Nebaigęs skaityti  spaudžiu enter.