Žiemos miesto labirinte

Miestas – pilkas žiemos labirintas stūkso
išsidriekęs lyg pastatų korys pridengtas
alavo pudros debesimis ir klegančių kuosų
šratų pėdsakais ant pavakario kartono.
Vienoje iš korio akučių – mano kambarėlis,
kuriame mokausi vidinės švaros ir gyvenimo
be priklausomybių, pykčio ir pagiežos.
Žiema – pats tinkamiausias metas ilgėtis
ankstyvo pavasario nekaltybės ir atgimimo.

O kol kas, metų laikų laivui tik artėjant
į pavasario uostą, galiu tik stengtis pamatyti
daiktus lyg Dievo siųstą užšifruotą telegramą,
kurioje turiu išmokti išskaityti pranešimo
iš anapus prasmę – daiktais sukrešėjusias
Dievo mintis, į materijos tirštumą pasėtus
Dvasios brangakmenius, padengtus pilkšvu
įpročių ir nuobodulio dulkių sluoksniu.